Po ketvirtadienio Lietuvos krepšinio rinktinės draugiškų rungtynių su ispanais Garastas patenkintas atsiduso: „Labai džiaugiuosi, kad jau turime nuostabią „Žalgirio“ areną. Apėmė puikus jausmas, kai ta proga pavyko nugalėti Ispanijos rinktinę. Ir mūsų komandos žaidimas gerėja, tiesa?“
– Esate žmogus, turintis įspūdingų prisiminimų. Ar dažnai atsigręžiate atgal?
– Apie savo metus stengiuosi negalvoti. Labai smogė 70 metų jubiliejus. Po to metus užmiršau. Nenoriu prisiminti savo gimtadienio, jis man – nemaloniausia diena. O dar visi primena tą artėjantį skaičių.
Jaunas būdamas, ech, kaip maloniai sėdėdavau prie savo gimtadienio stalo. O dabar noriu produktyvios senatvės. Baisu būti prikaustytam prie lovos. Kaip ten juokaujama? Kai išeisiu į pensiją, skaitysiu, žvejosiu, ilsėsiuosi, o iš tiesų – tris kartus per dieną plauni indus.
– Bet praeities neužmirštate...
– Būna, kartais atsigręžiu. Reikia gyventi šia diena ir kartais pasvajoti apie ateitį. Nieko nėra tobulo, buvo klaidų, bet elgiausi pagal aplinkybes. Nesigailiu to, ką dariau.
– Turbūt tūkstantį kartų jūsų klausė, ką išskirtumėte, kas labiausiai džiugino?
– Visą gyvenimą dirbau treneriu, nors dešimt metų buvau ir Sporto komiteto pirmininku, septynis – Sporto mokyklos direktoriumi. Treniravau daug rinktinių, tačiau nuostabiausi prisiminimai – iš to laiko, kai treniravau Kauno „Žalgirį“.
Dabar interpretuoja skirtingai, tačiau trejus metus buvau TSRS krepšinio rinktinės treneriu. Ne dėl pinigų ir ne už gražias akis.
Pamenu, sėdime su Osetinu treneriu, o jis sako: „Vladai, mūsų komandoje vienas rusas. Masažuotojas.“ Lietuviai žaisti atsisakė, o mes su tuomete susilpnėjusia komanda pasaulyje užėmėme antrą vietą.
Tačiau prieš Olimpines žaidynes mūsų krepšininkai pasirašė peticiją norėdami, kad aš juos treniruočiau.
Skirtingos sąlygos
– Treniruoti „Žalgirį“ pasiryžote nelengvai.
– Man pasiūlė šeštam, nes visi atsisakė. „Žalgiris“ tuomet buvo 11 vietoje ir kovojo dėl išlikimo. Tačiau jau kitais metais iškovojome sidabro medalius! Tiesa, komandoje buvo daug žaidėjų, kuriuos treniravau anksčiau.
Buvau demokratas. Tvarka būtina, tačiau žaidėjai – suaugę žmonės ir turi turėti savidisciplinos. Pamenu, kai pradžioje, Kauno jachtklube, apie 24.30 valandą, tikrinau, ar jie miega.
„Miegokite, treneri“, – prabudę paragino. O kitą dieną sako: „Jei norėsime – pabėgsime. Prie buvusio trenerio mes su virve pro langą nusileisdavome.“
Tačiau kai reikėdavo – jie dirbdavo ir vienas kitą tempdavo. O kai pagalvoju apie tuometes ir dabartines sąlygas... Suprantu, kad viskas eina į priekį, bet...
– Sumaterialėjome, tiesa?
– Oi, nepaprastai! Buvo atsisakymų žaisti rinktinėje be motyvo. Arba paaiškėjo, kad kai kam reikėjo remontuoti butą ir ieškoti naujų baldų! Galiu išvardyti daugiau atsisakymų priežasčių. Kadaise to nebuvo.
Pamenu, kai 2001 m. kai kurie nuvylė trenerį Kazlauską. Į rinktinę ėjo, kaip sakau, tarsi į turgų. O vienas krepšininkas atvyko likus vos dviem savaitėms iki čempionato pabaigos. Rezultatas: neiškopėme net iš grupės.
Apie Ilgauską ir Šiškauską
– Jums buvo labai skaudu, kad Ramūnas Šiškauskas atsisakė žaisti rinktinėje net ir po oficialaus prašymo?
– (Atsidūsta.) Kiek jam dabar metų?
– Hm... Berods 32...
– Yra už jį vyresnių? Ir kitose pasaulio rinktinėse? Aš nekalbu apie Dirką Nowitzkį. Kai tėvynė šaukia, gali dėl jos kažką paaukoti? Buvo ir daug sunkesnių laikų. Ir materialiai. Bet vyrai neatsisakydavo žaisti už savo šalį net kęsdami skausmus.
– Galiu paklausti apie Žydrūno Ilgausko istoriją?
– Tai – išpūsta. Tuomet „Atletas“ šešis kartus nugalėjo „Žalgirį“. Finale serijoje pirmavo 2:0. Bet traumą gavo Saulius Štombergas, buvo nuklydęs Virginijus Praškevičius ir dar pradėjo šlubuoti Ilgauskas, guosdamasis skausmais.
Kelios medikų komisijos mane tikino: jam nieko nėra. Klubo prezidentas Zigmas Petrauskas sako: tegul žaidžia. Deja, tuomet medikai neturėjo magnetinio rezonanso. Žydrūno lenkta pėda, svoris tenka pirštams. JAV darant operaciją nustatė, kad seniai buvo skilęs kaulas.
– Yra žmonių, kurie pyksta ant Žydrūno teigdami: „Tu gali nekęsti Garasto, bet žaisk už gimtą šalį.“
– Taip! 1996 m. jis buvo mūsų olimpiniuose sąrašuose. Buvo skaudu, nes būtent jį paėmiau į antrąją „Žalgirio“ komandą, nors į jį niekas nekreipdavo dėmesio, sakydami, kad jis bėga tarsi su slidėmis.
Dėkui, kad pasakė, jog ant manęs nepyksta. Nors baisiai pasielgė „Lietuvos rytas“, kai išspausdino neva Gedimino Kirkilo pokalbį su Ilgausku, kuriame jis teigia, kad kol Garastas bus federacijos prezidentas, tol rinktinėje jis nežais.
Ačiū korespondentui, kuris pripažino, kad tokio pokalbio nebuvo! Ar gražu taip elgtis? Kokios reikia moralės, kad žaistum tokiomis kortomis?
Adrenalinas ir žilė
– Bijote mirties?
– Apie tai negalvoju. Bet mirti nenoriu. Tiesa, turiu savo požiūrį į pomirtinį gyvenimą. Ar per tūkstančius metų mirę šimtai milijonai ar milijardai žmonių gali sutilpti į rojų ar pragarą? Vis dėlto esu katalikas. Mama liepdavo klūpėti prie lovos ir melstis. Pasimeldžiau labai ilgam laikui.
– Neįsižeiskite, bet kaip reaguojate, kai jaunos kartos atstovai sako: ką tas senolis supranta?
– Skaičiau vieną komentarą apie save: „Kada tas žmogus nukeliaus į anapilį?“ Čia – eilės nėra... Sakoma, kad yra du puodai – gerų ir blogų darbų. Kai juodasis prisipildo, likimas perspėja: tuomet ateina liga, skausmas, netektis. Nebūtinai jam, galbūt artimam žmogui. Tvirtai tikiu, kad anksčiau ar vėliau blogi darbai, nežinia kur, kada, kokiu būdu, bet atsisuks atgal.
– Ar tiesa, kad jus kamuoja sunki liga?
– Stiprūs širdies ritmo sutrikimai. Adrenalinas. Po varžybų mano pulsas būdavo 120–130 tvinksnių per minutę. Kažkas važinėja motociklu, šoka su parašiutu. Padirbėkite treneriu – gausite statinę adrenalino ir įgysite žilų plaukų. Kadaise mano plaukai buvo tamsūs, juodi.
Svajojo dar pagroti pianinu
– Kitąmet jums sukaks 80 metų. Kokios dovanos labiausiai norėtumėte?
– Labai norėčiau skambinti pianinu. Mokėjau, patiko. Tačiau kartą Biržuose, salėje, kurią pastačiau, čiupdamas paslydusį vaiką, net nepajutau, kaip kairės rankos mažąjį pirštą nusirėžiau į metalinį turėklą.
Neskaudėjo, pamačiau tik čiurkšlę kraujo. Atsinešiau pirštą į ligoninę, bet man sako: „Mesk jį į šiukšlių dėžę. Tuometė medicina buvo bejėgė: iš šlaunies paėmė dalį mano odos ir ja likusį galiuką apsiuvo.
Bet didžiausia dovana, be abejonės, jei tai būtų galima gauti avansu, man būtų Lietuvos rinktinės pergalė Europos čempionato finale nuostabioje „Žalgirio“ arenoje.
– Kaip manote, ką Vladas Garastas, paprastas žmogus, paklaustų Vlado Garasto – Krepšinio federacijos prezidento, trenerio ir sporto veikėjo?
– Oi, nežinau... Atsakysiu a.a. Aleksandro Gomelskio žodžiais. Jis pasakojo: „Einu su mažuoju savo vaiku, o jis sako: tėveli, pažiūrėk, kaip šviečia saulė, koks dangus giedras, koks... O man galvoje – tik krepšinio kamuolys...“
