Iki 2009 metų, kai dėl teroro išpuolių grėsmės varžybos buvo perkeltos į Pietų Ameriką, Dakaras savo gimtinėje Afrikoje sukūrė nepakartojamą istoriją. Per 29-erius metus iškilo ne vienas garsus lenktynininkas, maratoną įveikę automobiliai tapo savo kartų ikonomis, o lenktynių trasos buvo nusitęsusios net iki piečiausio juodojo žemyno taško — Keiptauno Pietų Afrikos Respublikoje.
Katalonas motociklininkas Marcas Coma savo pirmąjį Dakaro trofėjų iš keturių iškovojo dar Afrikoje 2006 metais, o tuos metus jis prisimena su nostalgija.
Sachara yra nepakartojama ir visada bus mano širdyje. Norėčiau grįžti į Afriką, tačiau suprantu, kad tai neįmanoma
„Sachara yra nepakartojama ir visada bus mano širdyje. Norėčiau grįžti į Afriką, tačiau suprantu, kad tai neįmanoma. Dakaras Afrikoje yra praeitis, dabartis yra Pietų Amerikoje, o ateities niekas negali įžvelgti“, — šį pavasarį pasakojo motociklininkas.
Tūkstančiai kilometrų bekelės Afrikoje tapdavo išbandymu ne tik užgrūdintiems lenktynininkams, bet ir organizatoriams ir komandos personalui. Tuos pačius smėlynus turėdavo įveikti visi, o vakare automobilių sporto žvaigždės ir mechanikai sukrisdavo miegoti į palapines. Šiandien turtingiausios komandos gali sau leisti naktis gerai įrengtuose nameliuose ant ratų ar net nuskristi sraigtasparniu į artimiausią viešbutį.
Nepaisant pagerėjusio poilsio ir palengvėjusios buities, M. Coma ir kiti lenktynininkai vargsta daug daugiau.
„Šiandien Dakaras tapo daug greitesnis, daug konkurencingesnis, daug profesionalesnis, išlaikyti orientaciją 3000 m virš jūros lygio yra didžiulis iššūkis“, — sakė M. Coma.
Afrika pasitikdavo vėsa
Būtent greičio ruožai aukštai kalnuose yra tas iššūkis, kurio Afrika negalėjo pasiūlyti. Šiais metais lenktynininkai turėjo įveikti greičio ruožus 3 km aukštyje, o pervažiavimu metu užkildavo net į 5 km aukštį, kur vaizdas lietis pradeda net paprastiems keliautojams, nevargusiems visą dieną ralio bolide.
Lietuvių sąmonėje Afrika asocijuojasi su nežmonišku karščiu, tačiau jo senesnėje Dakaro versijoje kaip tik ir trūko.
Dakaro ralio varžybų direktorius Etiennas Lavigne prieš šių metų Dakaro ralio startą žurnalistui Romainui Baheuix pasakojo apie pagrindinius varžybų skirtumus abiejuose žemynuose.
Persikėlus į Pietų Ameriką klimatas pasikeitė radikaliai. Žiema Afrikoje, kaip žiema Prancūzijoje. Pietų Amerikoje tenka iškęsti temperatūrą virš 40-ies laipsnių
„Persikėlus į Pietų Ameriką klimatas pasikeitė radikaliai. Žiema Afrikoje, kaip žiema Prancūzijoje. Afrikoje net dykumose taip karšta nebūdavo, kaip Pietų Amerikoje. Kasdien čia tenka iškęsti temperatūrą virš 40-ies laipsnių. Sportininkams dėl šio karščio ir dėl dehidratacijos tampa daug sunkiau. Amerikoje daug įvairesnis reljefas ir kraštovaizdis — turime dykumas, turime Andus, bet ar Pietų Amerikoje jis sunkesnis nei Afrikoje, negaliu pasakyti. Dakaras niekada nebuvo lengvas“, — kalbėjo varžybų direktorius.
Dakaras Afrikoje susilaukė didžiulio dėmesio. Lenktynės į šoną nustumdavo net futbolą, tačiau didieji automobilių gamintojai nerodė tokio susidomėjimo lenktynėmis. Joms persikėlus į Naująjį pasaulį, atsibudo ir gamyklos. Pradėjo plūsti pinigai, kurie užgrūdintiems lenktynininkams leido varžybas pakelti į visai kitą lygį. Tą pastebi ir lietuvis lenktynininkas Benediktas Vanagas.
„Mano Dakaras prasidėjo jam jau persikėlus į Pietų Ameriką. Čia jis labai techniškas bei sudėtingas. Turime lenktyniauti bent dešimtyje visiškai skirtingų paviršių, bei, žinoma, milžiniškoje aukščių amplitudėje. Afrika to negalėjo pasiūlyti. Šiai dienai Dakaras išgyvena geriausias savo dienas, tad konkurencija milžiniška. Šnekas, jog praeityje buvo geriau, sutinkame kiekvieną dieną. Vyresni žmonės sako, kad jaunesni nebe tokie kaip jie. Tas tiesa, gyvenimas keliauja į priekį. Mūsų pasirinkimas tobulėti ir įveikti kasdieną arba tiesiog gyventi prisiminimuose“, — kalbėjo trečią kartą Dakare dalyvausiantis „General Financing — Autopaslauga by Pitlane“ komandos narys.
