Turbūt sunku būtų surasti lietuvį, kuris nebūtų aplankęs Trakų. Mes diskutavome, kelintą kartą mes juos lankome. Kaip ten bebūtų, į šį nuostabų gamtos ir pilių derinį sugrįžti visada malonu. Didingos pilys ir šalia tyvuliuojantys ežerai bei stūksantys miškai užburia savo išskirtinumu.
Iš Trakų pasukom ten, kur sako, kad blogais grybams ir uogoms metais mergos gali būti nuogos. Kol kas nei grybų, nei uogų, nei nuogų mergų, tačiau begalė nuostabių gamtos ir architektūros objektų. Pirmasis iš jų – Ūlos akis. Neįtikėtinai gražioje vietoje iš žemės gelmių besiveržiantis šaltinis stebina tuo, kad yra gerokai aukščiau už šalia tekančią pačią Ūlą. Vieta traukia minias turistų, kurie čia tikriausiai dažniau atplaukia, nei atvažiuoja automobiliais ar dviračiais.
Netoli nuo Ūlos akies įsikūręs Zervynų kaimas. Vienas iš tų kaimų, kuriame išskirti konkretaus objekto negalima, tačiau neapsilankyti jame būtų nuodėmė. Pro jį pratekanti Ūla puikiai įsikomponuoja į senovinio tipo namų gamą.
Tolėliau įsikūrusiuose Marcinkonyse prasideda dauguma maršrutų Dzūkijos nacionaliniame parke. Į čia atvykę automobiliu ar traukiniu galite pradėti savo kelionę po Dzūkijos nacionalinį parką. Visai šalia yra ir Čepkelių raisto muziejus bei pažintinis takas, siūlantis susipažinti su šia unikalia vieta. Čepkelių raisto lankymas yra stipriai apribotas, tad norintiems čia patekti, teks iš anksto susitarti dėl to su Čepkelių raisto administracija.
Tiems, kurie labiau mėgsta pasyvų poilsį, derėtų nuvykti prie už Marcinkonių esančio Kastinio ežero. Puikus pavyzdys visai Lietuvai, kaip turi atrodyti ežerų pakrantės pritaikytos maudynėms.
Kitas eilėje mūsų laukė Puvočių kaimelis. Mėgstantys poilsį gamtoje palapinėse būtinai turėtų čia atvykti automobiliu, dviračiais ar atplaukti baidarėmis. Na, o jei gyventi palapinėse nenorite, vis tiek stabtelėkite čia. Šalia kelio esantis apžvalgos bokštas, iškilęs gerokai virš medžių, leis pasižvalgyti po nesibaigiančius Dzūkijos miškus.
Pro puvočius tekantis Merkys mums sufleruoja ir kitą stotelę. Tereikia sekti paskui Merkio srovę ir atsiduri jo santakoje su Nemunu. Tokios nuostabios panoramos Merkinės gyventojams galėtų pavydėti didelė dalis Lietuvos žmonių. Nuo šalia upių santakos esančio piliakalnio atsiveria neįtikėtina vaizdai. Verta atkreipti dėmesį ir į viduryje miestelio stovinčią bažnyčią. Laikui bėgant ji atsidūrė gatvių apsuptyje ir yra kelio žiede.
Dzūkai, garsėjantis savo patriotiškumu, su pagarba prisimena kovojusius už tėvynę. Parke gausu partizanų atminimui skirtų objektų, jų pasipriešinimo okupantams palikimo. Didžią Lietuvos istoriją primenantis ir Perlojoje stovintis Vytauto Didžiojo paminklas vertas trumpo išsukimo iš kelio ir stabtelėjimo šiame kaimelyje. Prie jo jautėmės didingiau ir labiau didžiavomės būdami lietuviais, nei prie Vilniuje „pavargusio“ Mindaugo ar neaišku ką su kardu darančio Gedimino.
Paskutinysis stabtelėjimas susijęs su kita mūsų kelionės misija – aplankyti įdomias Lietuvos elektrines. Šį kartą tai Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė. Didžiulis dirbtinis ežeras neįtikėtino dydžio vamzdžiais sujungtas su Nemunu, tačiau esantis gerokai virš jo priverčia nulenkti galvas prieš inžinierius ir architektus. Šiuo metu elektrinės teritorija yra aptverta, tačiau jei vis tik likimas leis patekti į jos teritoriją, nuo minėto ežero pakrantės giedrą dieną be vargo įžiūrėsite Kauno daugiabučius ir Vilniaus televizijos bokštą.
Trečiadienį mūsų žygyje dar laukia dar viena, tikime, nuostabi kelionės po Lietuvą diena. Žemaitijos nacionalinis parkas ir pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė Kairiškiuose mūsų jau laukia. Taip pat būtinai aplankysime ir Rietavą: miestą kuriame prasidėjo Lietuvos elektrifikacijos istorija, o mūsų kelionėje naudojamam hibridiniam automobiliui šis faktas labai svarbus.
