Sutapo, kad pirmą kartą dabar populiarią televizijos laidą „Top Gear“ pamačiau būtent tuo metu, kai jos vedėjas ištarė žodžius – negali savęs vadinti autofanu, jei neturėjei „Alfa Romeo“. Pagalvojau, taip! Būtent tokį jausmą nešiojausi, kai nusipirkau savo pirmąją „Alfa“. Po jos sekė dar viena. Ir dar viena. Viso trys. Nelaikau savęs racionaliu žmogumi, todėl ieškodamas automobilio legendiniame Kauno automobilių turguje sustodavau tik prie tų automobilių, kurie, žvelgiant mano akimis, švytėjimu išsiskirdavo iš kitų.
Sunku pasakyti kas juos išskirdavo iš kitų. Tikrai ne markė. Kartą sutiktas prancūzas inžinierius papasakojo istoriją, kuri čia labai pritinka. Didelės automobilius gaminančios kompanijos, nepamenu kurios, vadovas pastebėjo, kad viename skyriuje po darbo valandų dega šviesos. Įtarė kažką negero, todėl slapta pradėjo šį skyrių stebėti. Pasirodo, inžinieriai po darbo kūrė savo svajonėse egzistuojantį automobilį. Dirbdami drauge jie nupiešė jo techninius brėžinius, apgalvojo ar jį įmanoma pagaminti kompanijos turima įranga. Ir tuomet buvo iškviesti pas vadovą pasiaiškinti kodėl įmonės inventorius ir medžiagos naudojamos kažkokiam hobiui. Po savaitės susirinkę tame pačiame kabinete išklausyti vadovo skirtos bausmės, jie buvo apstulbę to, ką išgirdo. Vadovas paprašė jų automobilio kūrimą tęsti, nes jis nusprendė jį pagaminti.
Pirmuosius „Ferrari“ ponas Enzo kūrė tik dėl pinigų
Koks tai automobilis, nežinia. Tik viena aišku – žvelgiant mano akimis, jis turėtų švytėti. Nes jis turi istoriją, įprogramuotos meilės ir atsidavimu permirkusius genus. Nustebsite, tačiau visiškai priešingojame skalės gale yra pirmieji itališki „Ferrari“ automobiliai. Enzo Ferrari juos kūrė tik tam, kad užsidirbtų pinigų savo lenktyniniams automobiliams. Jo racionalioji pusė kūrė greitus ir galingus automobilius masėms, o emocionalioji – lenktyninius automobilius „Formulės-1“ lenktynėms.
Tą X faktorių, apie kurį kalbu, turi „Bugatti Veyron“. Romantiškos istorijos visiškai neturintis superautomobilis gimė, nes kažkas (mano žiniomis Ferdinandas Piechas) buvo pakankamai užsispyręs pasauliui įrodyti, kad tai yra įmanoma. „Veyron“ turėjo tapti galingiausiu ir greičiausiu automobiliu planetoje. Tokiu ir tapo. Tuo tarpu „Lexus LFA“ vargiai kažkam suvirpina širdį. Spėju, jis labai greitas. Spėju, jis labai išskirtinis. Žinau, kad jis labai brangus. Bet turėdami dešimties superautomobilių garažą po keleto mėnesių apie jį pamirštumėte ir pasivažinėjimams pasirinktumėte, rodos, Flinstounų suprojektuotą „Morgan“ triratį.
Būdamas blaivaus proto suvokiu, kad ne kiekvienas jaučia automobiliams kažkokius neaiškius jausmus, mato virš jų aureoles, sekmadienio rytais susigalvoja visokiausių pasiteisinimų, kad tik kuo greičiau išdumti lauk, įsėsti, užsivesti (duok Dieve) ir išvažiuoti. Į niekur. Pirmyn ir atgal. Žmonėms, kuriems šie dalykai atrodo nesuvokiami, linkiu mūsų, neracionaliųjų, į durnynus nevyti ir neužsiiminėti pasakojimais, kad pilka „Toyota Corolla“ yra vienintelis protu pateisinamas pirkinys ant keturių ratų. Tai ne tiesa. Ericas Claptonas turi penkiasdešimt gitarų, draugas patefoną už 50 tūkstančių, o kolega – šešiolika tūkstančių skirtingų alaus kamštelių.
Kiekvienas savaip išprotėjęs, todėl kiekvienas savaip įdomus. Gyvenimas yra įdomus.
