„Das Auto. Volkswagen Amarok“

Kodėl „Amarok“ pasirodė toks ypatingas?

Nežinau kodėl taip laukiau šio bandymo. Neturiu silpnybės nei visureigiams, nei pikapams. Juo labiau vokiškiems automobiliams. Paprastai juos imuosi vertinti racionaliai, be emocijų. Ir tik retomis išimtimis žvelgiant į juos pajaučiu, kad širdis ima plakti greičiau. Ne, nekalbu apie „grietinėlę“ – „Porsche“ ar kokį RS6. Prie jų bijau artintis. Kalbu apie išskirtinius „tautos vežimus“ – GTI Edition 35, BMW 1M. Žiūriu į juos ir suprantu, kad jie galėjo būti sukurti į katilą įmetus tikros emocijos. Bet kodėl jaučiu šį jausmą žiūrėdamas į šį ūkio darbams labiau tinkamą „Amarok“?

Reikėtų pradėti pasakojimą nuo šiokios tokios modelio istorijos. Ji, skirtingai nei legendinio „Toyota“ pikapo, yra labai trumpa. 2005 metais „Volkswagen“ bosai nutarė, kad plačiai jų automobilių šeimai reikia didelio, tvirto ir patikimo brolio. Žydrūno Savicko, vienu žodžiu. Kompanijos dizaineriai ir inžinieriai pasiraitojo rankoves ir pradėjo paišyti dar niekada nematytų formų eskizus.

„Volkswagen Amarok“

Ir štai 2009 metais Argentinoje, dalyvaujant šalies prezidentei, buvo pristatytas gamybai parengtas „Amarok“ pikapas. Argentina pasirinkta neatsitiktinai – šiam pikapui Pietų Amerikoje suplanuoti didžiuliai pardavimai. Mes, europiečiai, gauname jį tik todėl, kad vokiečiams jį tereikia perplukdyti per Atlantą. Jokiu būdu jis nebūtų kuriamas tik mums.

Asmeniškai aš šį automobilį pirmą kartą pamačiau Dakaro lenktynių transliacijų metu. Neabejotinas maratono lyderis, „Volkswagen“ komanda juos naudojo darbuotojams, atsarginėms dalims ir visokiems kitokiems reikalams vežioti. Gražiai jie atrodė dykumų ir kalnų fone – tokie tvirti, techniški. Sukurti funkcijai.

Gatvės Dakaro maratono neprimena

Dakaro maratono lipdukas puikavosi ir ant mano bandyto automobilio šono. Jis tarsi sako „aš buvau Dakaro maratone, pervažiavau jį visą be problemų“. Jei yra pasaulyje lenktynės, kurių dalyvių automobiliai asocijuojasi su patikimumu – jos vadinasi Dakaro matatonu.

Vairuodamas šį automobilį jaučiausi tarytum juo galėčiau ne tik dalyvauti kokiame nors maratone, o ir nuvažiuoti iki jo. Kilometrams bėgant automagistralėse, miestų gatvėse nejaučiau jokių „aš didelis ir mane sunku vairuoti“ simptomų. Tiesa, vairo sistemai labai trūksta jautrumo, o pavarų perjungimo sistemai  – tikslumo. Mano bandytame automobilyje sumontuotos mechaninės pavarų dėžės svirties eiga buvo velniškai ilga. Tiksliai ja operuoti nepadeda ir „išjungta/įjungta“ tipo sankaba. Sklandus startas – pamirškite... Gerai, kad ji šešių pavarų. Važiuojant 130 km/h greičiu variklis „sėdi“ ekonomiškame sūkių ruože, kuro sąnaudos ekrane rodo tai aštuonetą, tai septynetą.

Kalbant apie pavarų dėžes, siūlomos automatinės šešių pavarų dėžės išbandyti neteko. Spėju, kad ji būtų tinkamesnis pasirinkimas. „Amarok“ yra didelis, sunkus, darbo pavarų svirtimi nemažai. Geriau jau kažkas tai darytų už mane. Aišku, visi bent kiek susigaudantys kaip važiuoti bekele, pasiginčytų. Mechaninė tokiems žaidimams purvynuose labiau tinka. Bet manau, kad 95 proc. laiko šiuo automobiliu visvien bus leidžiami ant asfalto. Blogiausiu atveju ant žvyro.

Viduje – senas geras „Volkswagen“

Patogiai įsitaisyti už „Amarok“ vairo – nesudėtinga. Vairas reguliuojasi, sėdynė kilnojasi. Tvarka. Apsidairius salone apima jausmas sugrįžus į senesnių VW automobilių salonus. Vairas, prietaisų skydas, spidometras, audio aparatūra – viskas jau matyta. Spėju, VW šiuos komponentus rado pasikrapštę dėžėje su „Laiko patikrinti agragatai“ užrašu. Ir nors plastikai kietesni bei tamsesni nei norėtųsi matyti, jie čia sukrauti funkcijai, ne akims paganyti.

„Volkswagen Amarok“

Aukšta sėdėjimo pozicija neleidžia pamiršti kokio dydžio automobilį vairuoji. Manevruojant juo mieste reikia žinoti, kad esi platesnio ir gerokai didesnio automobilio vairuotojas. Parkuotis juo trukdo ne tik prastokas matomumas, bet ir automobilio dydis. Prekybos centro aikštelėje rekomenduočiau vietos ieškotis prie autobusų.

Penki keleiviai ir daug krovinio

Patinka man, vadinamosios, „double cab“. Keturios durys, salone telpa penki keleiviai, visiems jiems vietos apstu. Tik bagažas atsiduria po atviru dangum – atviroje krovinių aištelėje. Tikėtina, kad šiuo automobiliu keliaus ne namų šeimininkės, o tarkime medkirčiai. Jų huskvarnoms ten pats tas.

Visas krovinių skyrius padengtas įbrėžimams atspariu sluoksniu, krovinių skyriuje gausu tvirtinimo taškų. Kad viskas neslidinėtų, rekomenduojama supančioti krovinius virvėmis. „Volkswagen“ gali pasiūlyti ir krovinių skyriaus uždangalą, jei kroviniai bijotų lietaus.

Lingės yra lingės

„Amarok“ galinėje pakaboje – lingės. Toks seniai seniai išrastas sprendimas padedantis dideliems svoriams „neužspausti“ galinių ratų. Puikiai veikia „ant popieriaus“, prastai veikia vairuojant. Na gerai, reikia pripažinti, kad geresnio sprendimo pikapams vežti didelius svorius niekas dar nesugalvojo. Tik gaila, kad važinėjantis nepakrautu automobiliu galinė pakaba šokinėja nuo kiekvieno kupsto. Tarkime per „gulinį policininką“ važiuojant jausmas toks, lyg galinėje dalyje turėtum dvi ašis. Automobilis šokuoja tris kartus – kartą kertant jį priekiniais ratais, du kartus kertant galiniais.

Jei ne tos nelemtos lingės, „Amarok“ asfaltuotais keliais važiuotų taip gerai, kaip tokio dydžio automobilis gali. Gal prieš kelis mėnesius išbandytas „Nissan Navara“ ir važiuoja kiek ramiau, o ir jo salone naudojamos prabangesnės medžiagos. Bet už tai japonai prašo daugiau pinigų. „Amarok“ kaina prasideda nuo 94 tūkst., „Navara“ – nuo 98 tūkst.

„Volkswagen Amarok“

Vos nepamiršau. Mano bandytame pikape buvo sumontuota „4motion“ keturių varomų ratų sistema. Manau ji veikia gerai. Manau, nes išbandyti neteko. Gal žiemą pasitaikys proga pasivažinėti slidžiais keliais. Tokiomis sąlygomis ji turėtų būti nepamainoma. Juk jei ne visų keturių varomų ratų sistema, galia būtų perduodama tik per galinius ratus. Ne pats geriausias pasirinkimas sunkiam automobiliui, kai svorio centras yra kažkur ties priekiniu buferiu. Pamenu, kaip kaimynas į savo galu varomą 5 serijos BMW žiemą šaligatvio plytelių įsikraudavo. Geriau pro pusnis brautis, suprask. Siūlau apsieiti be liaudiškos medicinos ir, jei jau apsispręsite, įsigyti „Amarok“ su „4motion“.

Pabaigai

Ir štai ateina metas „Amarok“ raktelius gražinti ten, iš kur juos paėmiau. Jaučiuosi taip, lyg kažkas mane apgavo. Tikėjausi didelių atradimų, meilės, džiaugsmo ir panašių emocijų. Deja, „Amarok“ sutvertas visiškai priešingų emocijų ieškantiems. Tiksliau, sutikau automobilį be jokių emocijų.

Ir tik po trejeto dienų prisiminiau savo pirmąją pažintį su pikapu. Keliavau Kambodžoje ir važiavome iki draugo brito sodybos. Jis vairavo seną, apdaužytą, apdulkėjusį „Toyota Hilux“. Klausiau jo ar ne metas keisti, plauti, remontuoti automobilio? Jis atsakė – kai aplink džiunglės, miškuose vaikštinėja drambliai, ant palmių auga kokosai, automobilio markė, modelis, galia ir kiti parametrai yra visiškai nesvarbūs. Svarbu , kad jis savo funkciją atliktų puikiai ir netrukdytų mėgautis supančiais dalykais, atlikti darbų. Tam „Toyota“ sukūrė „Hilux“. Tiems patiems žmonėms yra skirtas mano bandytas „Volkswagen Amarok“.

Palyginkime „Amarok“ su konkurentais

Kad „Amarok“ yra stiprus automobilis aš net neabejoju.

VIDEO: The Volkswagen Amarok | The Experiment | Volkswagen Commercial Vehicles

The Volkswagen Amarok | The Experiment | Volkswagen Commercial Vehicles