– Sakoma, kad moterys puošiasi arba dėl vyrų, arba dėl kitų moterų (kad pavydėtų). Tik štai dažniausiai jos tai daro eidamos iš namų. Tad vyras, pradėdamas kartu gyventi su moterimi, pamato ją visokią. Kartais sąmoningai nenorinčią gražintis. Kodėl tas noras džiuginti savo žmogų moterims, laikui bėgant, išnyksta?
– Vargu ar noras džiuginti savo žmogų, laikui bėgant, visiškai išnyksta. Gal veikiau keičiasi džiuginimo būdai? Manau, yra moterų, kurios visą gyvenimą daug dėmesio skiria savo išvaizdai, grožiui. Jos stengiasi dailiai atrodyti visur: tiek namuose, tiek viešumoje. Ir dažniausiai tai daro daugiau dėl savęs nei dėl vyrų ar konkurenčių.
Kitos moterys, kurioms išvaizda galbūt nėra pagrindinis prioritetas, laikui bėgant, atranda kitų būdų, kaip džiuginti savo žmogų, pavyzdžiui, stebina skaniais patiekalais, kviečia užsiimti abiem patinkančia veikla, sukuria jaukią atmosferą namuose ir t. t. Egzistuoja begalė būdų, kaip parodyti dėmesį, rūpestį ar meilę artimam žmogui. Pastangos būti gražiai yra tik vienas iš jų. Beje, galvoti, jog visiems vyrams svarbiausia yra moters grožis, taip pat stereotipas. Juolab kad grožis ar gražinimosi įpročiai tikrai nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis darnius poros santykius.
– Kaip vertinate kitą kraštutinumą: kai anksčiau už vyrą pakirdusi moteris bėga dažytis blakstienų ir antakių, kad vyras nepamatytų tikrojo jos veido?
Posakį „Jei myli – mylės visokią“ labiau norėčiau pakeisti į „Jei mylėsiu save ir savo žmogų visokį, tikriausiai ir jis mane mylės visokią“.
– Poros yra labai skirtingos. Santykiai jose taip pat būna labai skirtingi. Nėra universalių taisyklių, kurios apibrėžtų, kaip poroje dera ar nedera elgtis. Būdami kartu, du žmonės kuria santykius, kurie yra unikalūs ir nepakartojami. Jeigu jiems abiem tinka tam tikri jų santykių aspektai, jeigu jie abu jaučiasi komfortiškai, vadinasi, viskas gerai. Taigi, jeigu moteriai nesunku anksti atsikelti ir pasidažyti, o vyras žūtbūt netrokšta pamatyti savo moters be makiažo, kitaip tariant, jeigu jiems dėl tokio elgesio nekyla nei tarpusavio, nei vidinių konfliktų, tuomet viskas yra gerai ir galbūt jie taip nugyvens ilgą ir laimingą gyvenimą.
– Kur yra ribos ir kiek vyrui derėtų rodyti intymaus savo gyvenimo niuansus (pvz., dama išrinktojo akivaizdoje pešiojasi panosės plaukelius ar depiliuojasi kojas ir t. t.)?
– Kaip minėjau, porų santykiai labai skirtingi. Kiekviena pora ilgainiui susikuria savo ribas, taisykles, ritualus ir t. t. Intymumo lygmuo taip pat būna labai įvairus. Poroje svarbiausia vadovautis ne kieno nors primestomis „tiesomis“, o įsiklausyti tiek į savo, tiek į artimo žmogaus jausmus, poreikius bei norus ir pabandyti atrasti tą komforto zoną, kurioje abu jaustųsi gana gerai. Gali būti porų, kai abu partneriai, atlikdami ar stebėdami vienas kito kūno priežiūros procedūras, patiria malonų artumo jausmą, o gali būti ir tokių, kai, esant tokioms pačioms aplinkybėms, vienas iš partnerių jaučiasi nepatogiai, nemaloniai. Poroje svarbu kalbėtis ir suprasti vienas kitą, paskui rasti abiem tinkamą sprendimą.
– Ar teisingas posakis „Jei myli – mylės visokią“? Ir kaip prie jo dera kitas – „Vyrai myli akimis“?
– Kuo daugiau konsultuoju poras, vis labiau įsitikinu, kad gražių, darnių ir ilgalaikių santykių pagrindas – tai geranoriškumas, lankstumas, pagarba ir tolerancija vienas kito atžvilgiu, noras kurti bendrystę, įsipareigojimas. Mylėti save ir vienas kitą „visokius“ žmonės dažniausiai mokosi visą gyvenimą. Todėl posakis, kad „Vyrai myli akimis“, būtų pernelyg supaprastintas. Jie, kaip ir moterys, tikrai geba mylėti visaip.
O pirmąjį posakį „Jei myli – mylės visokią“ norėčiau pakeisti į „Jei mylėsiu save ir visokį savo žmogų, tikriausiai ir jis mane mylės visokią.“
Tekstas Dovilės Štuikienės
