„Ko rėki ant manęs?!“
Tipiška šeimyninė scena: „Girdi mane?“ „Girdžiu, girdžiu, nėra ko čia ant manęs rėkti!“ Dažnai žmogus balsą pakelia norėdamas, kad jį išgirstų. Ir jei jį išklausysite nekritikuodami, nepiršdami savo patarimų ir nekaltindami, o parodysite, kad jį suprantate ir atjaučiate, daug kas jūsų santykiuose pasikeis. Juk, jūsų akimis, menkas nusiskundimas ar kaprizas gali išsirutulioti į rimtas problemas, apie kurias būtumėte nesužinojęs.
Štai, pavyzdžiui, išmintingas moters elgesys gali užgesinti konfliktą pačioje jo užuomazgoje:
Vyras (sudirgusiu balsu): „Kur nukišai mano kojines? Jas juk vakar ant šitos kėdės pasidėjau!“
Žmona: „Išskalbiau, dabar džiūsta“.
Vyras: „Visada tas pats: paskui turiu į darbą vėluoti. O šiandien man svarbus susitikimas“.
Žmona (užjaučiančiai): „Tu turbūt jaudiniesi ir bijai pavėluoti.“
Vyras: „Turiu pokalbį su svarbiu klientu ir noriu, kad viskas pavyktų“.
Žmona: „Suprantu – tai tau labai svarbu...“
Vyras: „Taip, svarbu, bet viskas bus gerai. Ačiū, mieloji“.
O juk kaip dažnai, dėl kažkokių kojinių iš pat ryto namuose įsiplieskia didžiulis kivirčas. Tereikia į klausimą „Kur nukišai mano kojines?“ pakeltu suirzusiu tonu atšauti: „Ką aš žinau! Kaip tu mane „užknisi“, amžiai viską mėtai, kur pakliūva!” Na štai ir ideali dingstis susipykti ir susigadinti sau dieną...
Kaip protingai elgtis per pokalbį?
Pirmiausia stenkitės išlaikyti akių kontaktą – turite pašnekovui parodyti, kad esate įsigilinęs į jo mintis, jį suprantate ir įdėmiai klausotės. (Tuo metu vertėtų neskaityti laikraščio ir neplauti indų). Neverta vien mechaniškai kinkuoti galva ir mykti: „Aha... taip...“. Geriau pasistengti įsijausti į pašnekovo būseną, pavyzdžiui:
A: „ Lauke taip karšta, o aš iš ryto prisirengiau“.
B: „ Turbūt perkaitai ir pavargai?“
A: „ Taip, galvą skauda“.
B: „Matau, kad nekaip jautiesi“.
Gal tai gali pasirodyti kvaila ir banalu, bet tai veikia! Jūs parodote, kad girdite tai, ką jums sako, be to duodate pašnekovui galimybę tarsi pamatyti save iš šalies ir pajusti, kad tikai juo domitės.
Be to, geriau ne klausti, o tvirtinti, pavyzdžiui: „Tu pavėlavai ir bosas buvo nepatenkintas“, „Tu nebaigei savo darbo ir jūs susipykote“. Tokios frazės leidžia suprasti, kad jums svarbūs kito žmogaus jausmai ir būsena. Jei klausinėjate, galite sudaryti įspūdį, kad jums svarbūs tik faktai, o ne žmogaus emocijos. Klausimais tiesiog sunku išreikšti palaikymą ar užuojautą.
Po kiekvienos savo replikos padarykite pauzę. Duokite laiko pašnekovui sureaguoti į jūsų frazes, pagalvoti ar jus pataisyti. Nebijokite kalbėti apie pašnekovo jausmus – tuo parodysite, kad jį suprantate.
Kodėl tai veiksminga?
Kiekvienas gali rasti išeitį iš nemalonios situacijos pats, tik stresas dažnai neleidžia to padaryti. Vargu, ar pašnekovas norėtų išgirsti jūsų pamokymus ar banalius patarimus, tokius, kaip: „Nueik pas gydytoją, gausi vaistų“ ar „Galėjai iš vakaro apie tai pagalvoti“.
Bet dažniausiai būna taip, kad žmogui reikia paramos ir užuojautos, jis nori kažkam pasipasakoti, bet gauna tik nurodymus. Aišku, kad tai žeidžia. Tad nenuostabu, jog jis užsidaro ir nebenori ta tema kalbėti. Tačiau jeigu parodysite, kad jums irgi svarbu, tai, kas jį jaudina, sulauksite dėkingumo ir nuoširdaus atvirumo už ištiestą pagalbos ranką.
