Kada su vaiku pradėti kalbėti apie profesiją? Pradėję nuo 7–8 metų tikrai neprašausite pro šalį. Ironiškai šyptelėsite: ką galima kalbėti su tokiu pypliu, kuris vieną dieną svajoja būti kosmonautu, kitą – dramblių medžiotoju, o trečią kuo rimčiausiai pareiškia, kad bus scenos žvaigždė... Be abejo, nė nesitikėkite, kad tokio amžiaus vaikas jums rimtai atsakys: „Taip, mama, esu tikras, kad pasirinksiu Medicinos akademiją ir tapsiu chirurgu, kaip tu ir svajoji.“ Žinoma, būna išimčių. Kai kurie vaikai, regis, ateina į šį pasaulį jau žinodami savo kelią ir pašaukimą, kuriam nuo pat vaikystės kryptingai rengiasi. Tačiau tai – retos išimtys. Didžioji dauguma vaikų, beje, ir nemaža dalis suaugusiųjų neturi nė menkiausio supratimo, ką norėtų veikti gyvenime. Štai čia ir prisikapstėme prie šio straipsnio esmės – būtent dėl to vaikams reikia padėti susivokti, atskleisti savo polinkius, gebėjimus. O tai paprastai užtrunka. Ne savaitę, ne mėnesį, o visą virtinę metų.
Taigi, padėdama atžalai rasti savo kelią, nudirbsite išties didelį darbą ir gerokai palengvinsite jo gyvenimą. Gaila, kad pas mus dar, galima sakyti, nėra ankstyvojo profesinio orientavimo praktikos. Tačiau nemažai tėvelių kuo puikiausiai padeda savo vaikams ieškoti tinkamiausio kelio į ateitį, investuodami savo laiką ir pinigus į jo išsilavinimą, įvairią veiklą, būrelius, konkursus ir pan. Galite su tuo sutikti, galite ne, bet ilgalaikiai moksliniai stebėjimai atskleidžia štai ką: 70–80 proc. vaikų, kurie vaikystėje aktyviai lavinami, dalyvauja įvairioje visuomeninėje veikloje, užaugę geriau įsitvirtina gyvenime ir lengviau randa savo pašaukimą nei tie, kurių tėvai neskatino nieko veikti ir leido tiesiog dykinėti. Net neabejojame, kad dabar ne viena mama replikuotų: „Ko čia prikibote su tuo lavinimu?! Leiskite vaikams pasidžiaugti nerūpestinga vaikyste!“ Taip, argumentas svarus. Tik nedidelis niuansas: nė vienas mokslininkas nėra įrodęs, kad dykaduoniavimas vaikams teikia džiaugsmo. Netgi atvirkščiai, daugelis vaikų specialistų lyg susitarę teigia, jog iš neturėjimo ką veikti kyla visos bėdos: paauglių nusikalstamumas, svaiginimasis, problemiškas elgesys, depresija. O kai vaikas užsiėmęs (žinoma, mėgstama veikla), tada panašiems niekams tiesiog nelieka laiko.
Vakarų patirtis
Kai kurios pažangios Europos šalys jau supranta, kaip svarbu, kad jaunas žmogus gyvenime atrastų tokią veiklą, kuri jam būtų ne tik pajamų šaltinis, bet ir teiktų pasitenkinimo. „Atlikti tyrimai verčia susimąstyti. Tūkstančiai žmonių į darbą eina sukandę dantis. Jie nekenčia to, ką veikia! Tai katastrofa, nes dėl to kenčia ne tik tie darbu nepatenkinti asmenys, bet ir visa visuomenė“, – teigia britų sociologai.
Atlikę apklausą, jie priėjo prie išvados, kad supratimo apie profesiją užuomazgos formuojasi jau vaikystėje. Kai kuriose šalyse netgi yra specialios programos, pagal kurias mokiniams padedama susipažinti su įvairia veikla, suprasti savo polinkius. Šiomis programomis siekiama įvairios socialinės padėties vaikams padėti geriau suvokti savo tikslus, rengiamos išvykos į universitetus, supažindinama su įvairiomis specialybėmis, patariama, kokių dalykų mokytis, kaip save realizuoti ir pan.
Lietuvos mokyklose tokios oficialios kryptingos programos nėra, tačiau dėl savo vaiko ateities gali šį tą nuveikti ir tėvai. Arba bent jau nekliudyti, jei vaikas pats imasi iniciatyvos.
Keli naudingi pastebėjimai
► Pirmas dalykas, kurį turėtumėte įsisąmoninti: specialybę renkasi vaikas, o ne jūs. Taigi atsiribokite nuo noro vadovauti paradui. Be abejo, daugelis tėvų svajoja, kad jų vaikai užaugę taptų prestižinių profesijų atstovais. Tačiau svajonės neturi nieko bendra su realybe. Laimingas tas žmogus, kuris dirba iš širdies, o ne dėl įvaizdžio. Be to, jei jūsų atžalai lemta tapti menininku ar ūkininku, iš jo greičiausiai bus nekoks teisininkas, ekonomistas ar gydytojas. Kaip sakoma, kiekvienam savo. Kuo anksčiau tai suvoksite, tuo lengviau bus ir jums, ir vaikui.
► Vaikui atskleisti savo pašaukimą bus kur kas lengviau, jei nuo mažens leisite jam kuo daugiau visko išbandyti. Ir nepykite, neburnokite, jei jūsų atžala bėgioja iš vieno būrelio į kitą ar mėtosi nuo vienos veiklos prie kitos. Tai yra aiškus ženklas, kad vaikas dar nerado savo srities ir intensyviai jos ieško. Būkite rami, kai ras tai, kas jį tikrai vilioja, net norėdama nepriversite atsisakyti.
► Ką daryti, jei vaikui niekas neįdomu? Tai gali reikšti, kad verčiate imtis veiklos, kuri jam visiškai ne prie širdies. Labai svarbu su vaiku kalbėtis, diskutuoti, apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“. Be abejo, prireiks ne vieno ir ne dviejų pokalbių. Turėkite omenyje, kad dažnai vaikai, ypač paaugliai, linkę blaškytis. Jie labai imlūs aplinkos įtakai ir draugų nuomonei.
► Jei metai bėga, abitūros egzaminai vis artėja, o jūsų vaikas vis dar neturi aiškios vizijos, kuo norėtų tapti, labai pravartu užsukti su juo į savo miesto darbo rinkos mokymo centrą. Ten jūsų atžala galės pabendrauti su profesionaliais konsultantais, atlikti profesinio kryptingumo ir polinkių testus, kurie tikrai padės aiškiau suvokti savo ateities viziją.
