Tik vieno iš trijų organai išgelbėjo kitų gyvybes
Kiekvienas šis atvejis, donorystės bei transplantacijos proceso aplinkybės buvo skirtingi. Pirmojo donoro organai netiko transplantacijai dėl medicininių priežasčių. Antrojo donoro, turinčio donoro kortelę, artimiesiems suvokti, kad artimasis mirė, laikas buvo per trumpas. O kalbėti apie organų donorystę su žmogumi, kuris nesuvokia artimojo mirties, yra neetiška. Žmogui, sužinojus pačią blogiausią žinią pasaulyje, patyrus artimojo netekties šoką, mąstyti apie papildomus dalykus, aiškintis donorystės ir transplantacijos proceso eigą – tiesiog per sudėtinga.
Trečiojo donoro kai kurie audiniai ir organai buvo paimti transplantacijai. Apibendrinti šiuos atvejus galima akcentuojant labai svarbų dalyką – apie organų donorystę būtina pasikalbėti su artimaisiais – kad nutikus nelaimei, šis klausimas nekeltų papildomų rūpesčių.
Dažniausiai donorai tampa neturintys „Donoro kortelės“
Iš viso sutikimus donorystei yra pasirašę 17 199 Lietuvos gyventojai. Tačiau didžioji dauguma organų donorų sutikimo donorystei nebūna išreiškę. Visais atvejais po žmogaus mirties sprendimą priima mirusiojo artimieji. Jiems apsispręsti dažniausiai būna labai sudėtinga, pagrindinis varginantis klausimas – jie nežino, ko būtų norėjęs mirusysis.
Pagal galiojančius įstatymus, žmogus gali pasirašyti ir nesutikimą donorystei. Jo duomenys taip pat bus įvesti į duomenų bazę ir saugomi Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registre. Nesutikimą donorystei yra pasirašę 54 žmonės.
Ne visose Europos šalyse yra donoro kortelės. Šalyse galioja kitos tvarkos – numanomo sutikimo modelis, kai žmogus laikomas sutinkantis donorystei, jei nėra raštu pareiškęs kitaip (Ispanijoje, Austrijoje, Lenkijoje). Dar vienas donorystės modelis, kai žmogus, gyvas būdamas, pareiškia savo valią – pasirašo sutikimą donorystei (Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje). Yra šalys, kuriose dėl organų donorystės ir transplantacijos sprendžia gydytojų konsiliumas (Estijoje).
Daugiau informacijos – transplantacija.lt.
