Mes esame mūsų minčių atspindys ir rodiklis. Taip sako visi sėkmingi žmonės bei kai kurie tikėjimo modeliai. Galiu kirsti lažybų, jog tai yra 100 proc. tiesa.
Kaip galėčiau tai įrodyti? Paimkite popieriaus lapą ir parašykite 10 norų, kurie būtų susiję tik su jumis asmeniškai. Pvz., noriu gerai apmokamo darbo arba noriu didelio namo su baseinu. Nedalinkite savo norų į smulkias grandis. Pvz., noriu šį savaitgalį organizuoti gerą vakarėlį ir pan. Lažinuosi, jog ties penktu noru užstrigsite ir jums reikės „gimdyti“ dar penkis likusius.
Užrašėte 10? O dabar pažvelkite, kiek iš tų norų yra tikrai jūsų, kylantys iš vidaus gelmių?
Užrašėte 10? O dabar pažvelkite, kiek iš tų norų yra tikrai jūsų, kylantys iš vidaus gelmių? Atmeskite viską, ką įdiegė mūsų visuomenė, formuojanti neteisingą nuomonę apie žmogų, jo norus, poreikius ir išvaizdą. Kiek dabar norų liko? 1, 2, 3?
Dabar prisiminkite, kuriais iš parašytų norų pasidalinate su draugais, pažįstamais ar artimaisiais? Suvokiate, ką noriu pasakyti? Mes bijome norėti ir būti atviri patys sau. Jeigu bijome norėti, vadinasi gyvename mums primestą gyvenimą. Ką jau kalbėti apie primestų norų išsipildymą, kurie dažniausia apsiriboja vartojimu?
Mes slopiname save alkoholiu, narkotikais, meilės serialais ir vakarėliais su pseudodraugais, kurie tęsia su mumis bendravimą tol, kol kartu smagu slopinti tikrąjį save. O jeigu atsitiktų taip, kad netyčia vieną iš draugų ištiktų atvirumo priepuolis ir jis pasidalintų savo tikrojo aš prasibeldusiu impulsu? Tuomet kitą dieną jus pamatęs pabėgtų į kitą gatvės pusę. Kodėl? Nes jam neparanku pripažinti vidinį skausmą, kad jis yra silpnas ir turi trūkumų, ar neatitinka visuomenės standartų pagal savo amžių.
Taigi paimkite lapą, užbraukite riebų brūkšnį ir, nežiūrėdami į praeitį, ir paklauskite savęs:
– Sveikas, nepažįstamas bičiuli, o ko gi tu iš tikrųjų nori?
Artūras Mickus
