Rinkimų skandalams įgaunant pagreitį, dažniau nei įprastai tenka girdėti ir skaityti tokias frazes kaip „tik Lietuvoje taip gali nutikti“, mėto visokius palyginimus, kaip gyvenama kitose šalyse, bei pajautę moralinį pasitenkinimą, greičiausiai, toliau eina žiūrėti populiarią kultūrinę laidą „Radži ieško žmonos“.
Paradoksalu, bet dažniausiai tokie žmonės balsuoja už nerealius pažadus žarstančius, gėjų nekenčiančius arba teismo sprendimų piktybiškai nevykdančius pseudo-politikus. Dar jie nekenčia Kubiliaus, nes jis Lietuvą užspaudė su mokesčiais ir nuvarė vargšę Lietuvą į nepakeliamą skurdą. Nepaisant to, niekas nepasidomi, kad Lietuvoje yra vieni mažiausių mokesčių Europoje ir ramia, pilietiška sąžine stovi eilėje prie visokio plauko kompensacijų ir išmokų, prieš tai susiveikę kokią nors pažymą. Tokie žmonės valstybei yra žalingi.
Kodėl niekas nesididžiuoja savo šalimi apart tų kelių epizodinių, alumi užpiltų, krepšinio sirgalio sindromų? Kodėl niekas nesako, kad mes pirmaujame pagal daug kriterijų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje (ir čia aš nekalbu apie savižudybes)? O juk pavyzdžių yra daug – interneto ir mobiliojo ryšio sklaida, lazeriai, stabilesnė už Graikijos ir Ispanijos ekonomika kartu sudėjus. Bet žinoma yra lengviau bambėti ir keikti valdžią gliaudant semočkas.
Kad ir kokius prieplaukas rinktų mūsų įvairaus plauko begalviai patikęję nulinius pagrindus turinčiais pažadais, viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus. Teisingai kažkas yra pasakęs – ekonomika yra per daug intertiška, kad kažkoks beprotis galėtų ją labai lengvai sugriauti. Lygiai taip pat ir mentalitetas per vieną dieną neatsistatys po sovietinės priespaudos tokių rinkėjų galvose, greičiausiai reiks dar kelių kartų pasikeitimo.
Atsakingai pareiškiu: Lietuvoje viskas yra gerai (arba vidutiniškai taip kaip visur, tik mokesčiai mažesni) ir Lietuva nėra pati blogiausia šalis gyventi. Jei kuri nors persona nesutinka su šiais teiginiais, greičiausiai pirmai pasitaikusiais progai emigruotų (jei dar neemigravo) plauti indūs britams, bet tiesiog neužteko ryžto, arba sveikatos, keisti nuobodų darbą į dar blogesnį ir nuobodesnį užsienyje.
Kapitalistinėje visuomenėje tokie žmonės beveik nereikalingi arba reikalingi dirbti pačius juodžiausius darbus. Dar kažkodėl tokie žmonės tikisi sočios pensijos, nors beveik nesukuria pridėtinės vertės ekonomikai ir valstybei. Jie pasiruošę tik imti, bet nežada nieko užsitarnauti, o tuo labiau duoti. Jie niekada neturėjo gero darbdavio, jiems niekada nepavyko prabalsuoti už gerą politiką ir dar jie nuolatos ieško teisybės problemose su kuriomis jie niekada neturėjo nieko bendro.
Lietuva yra pažengusi, moderni šalis ir yra sričių, kur nemažai šalių dar tolokai iki mūsų. Ir visai nesvarbu, kad turim vieną kitą idiotą viešumoje – jų turi visos šalys, o kai kurios iš jų turi net pedofilinės pakraipos partijas besistengiančias įteisinti lytinius santykius su nepilnamečiais (beat that, violetiniai). Mūsiškiai bent nepavojingi sveikatai, abejonių keltų nebent Gražulis, kuris be policijos priežiūros kartais labai panašus į grėsmę taikiems piliečiams keliančią personą. Ypač viešumoje.
Tikėtina, jog yra taip, kad palyginimais apie svečias šalis dažniausiai žarstosi tie kas dar neužsidirbo, greičiausiai neužsidirbs ir neturi jokio supratimo kaip užsidirbti kelionei į kitą šalį arba tie kas nieko naudingo Lietuvai sukurti negali, tauposi emigracijai arba jau emigravo. Visi likę žino kaip išsiversti ir čia, ir svetur, bet svarbiausia – nebliauna, purvais nesidrabsto ir nieko na šarom nelaukia, nes žino, kad niekada nesulauks. Ar Lietuvoje, ar užsienyje – viską visada reikia pasiekti pačiam ir jei kažkam vis dar rūpi kokio dydžio yra minimali alga – labai dažnai, jis net jos nėra vertas.
