Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Brazilija – šalis, kurioje para turi 48 valandas

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Brazilija pavojinga šalis? Ne, negirdėjau. Vieną šaltą gruodžio rytą nusprendžiau, kad mano gyvenime trūksta veiksmo. Prabėgus savaitei akis pramerkiau kišenėje jau turėdama lė...

Brazilija pavojinga šalis? Ne, negirdėjau.

Vieną šaltą gruodžio rytą nusprendžiau, kad mano gyvenime trūksta veiksmo. Prabėgus savaitei akis pramerkiau kišenėje jau turėdama lėktuvo bilietus į Braziliją ir stažuotę Sorokabos mieste, apie kūrį gyvenime nebuvau girdėjusi. Vis dėlto, euforija, jog ištrūksiu iš šaltos žiemos Lietuvoje truko neilgai – pakako pažiūrėti filmą „Dievų miestas“ ir perskaityti keletą straipsnių apie karštąją šalį internete, kurių dauguma prasidedavo antraštėmis „kaip išgyventi“ , „mane ten apiplėšė“ , „būkite ypatingai atsargūs“. Nenudžiugino ir google street view vaizdas, kuriame miestas, turėjęs tapti mano namais ateinantiems mėnesiams, priminė grafičiais išmozotą Bronksą, o ne romantišką Pietų Amerikos miestelį. Žaibai ir lietaus lašeliai orų prognozių tinklapyje gero oro taip pat nežadėjo.

Nepaisant augančio nerimo po 15 valandų skrydžio be menkiausios šypsenos veide, apsiginklavusi dvidešimčia paso kopijų, trimis mobiliaisias skirtingose kišenėse bei dviem piniginėmis, nusileidau karščiu alsuojančioje Brazilijoje. Atgavau savo lagaminą, laukiant autobuso manęs neapiplėšė, perkant bilietą, niekas peilio į nugarą neįrėmė, gatvėje nesulaukiau piktų replikų iš praeivių, atogražų audra neužklupo, o nuo 50 laipsnių temperatūros pokyčio nenumiriau. Vis dar tikėdama, kad tai tik tyla prieš audrą, pasiekiau Sorokabą, išgėriau pirmąjį puodelį kavos, suvalgiau savo pirmąją coxinhą (tradicinį užkandį iš sūrio ir vištienos), o tada jau griuvo visi įmanomi mitai apie Braziliją.

Vasara vasarį ir medaus mėnesio ekstazė

Pirmos savaitės buvo kaip medaus mėnuo. Saulė, vasara, besišypsantys žmonės, Kubą primenančios Sorokabos gatvės pilnos zvimbenčių Volswagen vabalėlių ir hipiškų autobusiukų. Ekstazės apimta pleškinant karštai saulei begau nuo visų įmanomų pavėsių ir tiesiog mėgavausi 38 laipsnių karščiu. Neerzino net kelionės į darbą trunkančios 2 valandas stovint senuose autobusuose, o mintis kad teks mokyti anglų kalbos vaikus nežinant nei žodžio portugališkai visiškai negąsdino. Optimistiškai nusprendžiau, jog ši kalba artima ispanų, o Marimar žiūrėjimas po pamokų, kokiais 1999 metais, buvo labiau edukacinė priemonė, nei vaikiškas seiliojimasis priešais televizoriaus ekraną.

Nė minutei netrukdė kasdien po langais čirškiančios pabūgos, 24 valandas per parą žliaugiantis upeliais prakaitas ir diena prasidedanti 5 ryto, nes miegoti vėliau tiesiog per karšta. Nejaučiau nostalgijos laikams, kai gatvę galėdavau kirsti vos radusi pėsčiųjų perėją, o bijoti nereikėdavo lyg iš po žemių išnyrančių plieninių žirgų. Nepasiilgau šalies, kur saugos diržai turi paskirti,o galimas keleivių skaičius mašinoje nepriklauso tik nuo jų pačių kompaktiškumo. Net faktą, kad mano nosis, kaip kokia gyvatė, kas savaitė keičia odą priėmiau su šypsena. Nors su humoru problemų Brazilijoje turėjau – akivaizdu, kad ironija ir sarkazmas yra kažkos europietiškas hipsterių išmislas.

Neišgąsdino net naujiena, kad teks gyventi su 8 brazilais studentais, ryte pabudus stebėti, kaip skutamą kažkokio vaikino galva, išėjus iš savo kambario pamatyti tuziną nepažįstamųjų miegančių ant žemės, gaminant puode rasti kojinę arba visą kelio ženklą(?!).

Saldi braziliška realybė

Medaus mėnesis baigėsi ir  papūgos po langais 4 ryto, 40 laipsnių karštis autobuse, nuolatinė baimė žūti kelyje, kojinės maiste bei studentiški vakarėliai iki paryčių nebeatrodė taip romantiška, o susišnekėti su mokiniais kartais būdavo sudėtingiau, nei su mano katinu. Tačiau aš atsisakiau ieškoti minusų, ir mėgavausi kiekviena Brazilijoje praleista minute. Grožėjausi virš atlanto vandenyno tekančią saulę Santoso paplūdimyje, apsupta aistringų komandos sirgalių stebėjau futbolo rungtynes San Paule, mėgavausi vieno didžiausių pasaulio miesto, turinčiu daugiau nei 11 milijonų gyventojų, vaizdu nuo pirmojo jame pastatyto dangoraižio stogo, galvą prieš gamtos didybę ir krioklių grožį lenkiau Argentinoje, Igvasų nacionaliniame parke. Ką jau kalbėti apie laukinį Rio karnavalą ir savaitę praleistą žymiajame Dievų mieste. Niekada nesitikėjau pamatyti Kristaus Atpirkėjo skulptūros, kopti spalvotaisiais Lapa laiptais, nudegti Ipanemos paplūdimyje, groti būgnais Rio karnavalo eisenoje ar...plaukioti baseine ant stogo su vaizdu į naktinį Rio de Žaneirą bei gyventi Copacabanos paplūdimyje, geriausio Rio viešbučio pašonėje. Tačiau šioje šalyje viskas įmanoma.

Begėdiškasis Rio de Žaneiro karnavalas

Brazilija ne tik turi laukinio žavesio, bet ir sėkmingai išlaisviną tą nežabotą laisvę atvykėlių šyrdyse. Esu tikra, kad per savaitę praleistą sambos ritmu alsuojančiose Rio gatvėse, mačiau tūkstančius įtakingų verslininkų, sportininkų, politikų, pasiturinčių ponų ir ponių, auksinio jaunimėlio šokančių vienais apatiniais, persirengusių priešingos lyties atstovais, besibučiuojančių su nepažįstamaisiais gatvėje, geriančių iš žaislinių šautuvėlių ar šokančių ant mašinų kapotų. Rio karnavalas – tai ne tai, ką matome per televizorių, tai ne plunksnomis ir blizgučiais pasidabinusios iškilių formų dailios brazilės. Rio karnavalas – tai gatvėmis plaukiančios mąsės žmonių. Atsipalaidavusių, gėdos ir savitvardos jausmą praradusių, kvailais perukais pasidabinusių sambos ritmu judančiu girtokų turistų ir brazilų kratinys. Karnavalas – tai didžiulė betvarkė, tikros Kalėdos kišianvagiams ir gatvės prekeiviams, galvos skausmas vietiniams ir vienas nesibaigiantis festivalis atvykėliams.

O para 48 valandas turi, nes...

Brazilija gali būti visokia – tik ne nuobodi. Čia niekada nežinai ko tikėtis: gal San Paulo gatvėje sutiksi besiganančius spalvotus gyvulius, ant suolelio pamatysi kojas besidepiliujantį transvestitą, nepatraukiantį nei vieno praeivio dėmesio, ar užsisakiusi pietus sulauksi 30 sluoksnių mirtiną sumuštinį. Brazilija nei minutei nenustojo stebinti savo  gyvenimo tempu – piko valandomis lėtu žingsniu link metro judančią atsipalaidavusių ir besišypsanąių žmonių jūrą priversdavo pamatyti, kad gyvenimas čia, nors ir nėra lengvas, nekelia vietiniams jokio streso. Ir kokia kalta aš jausdavausi, kai pabusdavo tas nelemtas Europietiškas bruožas visur skubėti bei nerviškai sutrukčiodavo nusvirusios rankos matant penkis žmones vienu metu ruošiančius man vaisių salotas, bandančius išspausti stiklinę apelsinų sulčių, parduoti megztinį ar autobuso bilietą. Kai matai kaip brazilai be didesnių pastangų, visiškai neskubėdami ir besidžiaugdami gyvenimu sugeba į parą sutalpinti darbą, mokslus, tinginiavimą, sportą, draugus ir pramogas – nejučia pamanai, kad para čia turi papildomas 24 valandas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt