Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Gruzija: aš ten dar grįšiu!

Vardža
Vardža
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos Dalinamės Justės papasakota kelionės istorija! Yra mitas,...

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos

Dalinamės Justės papasakota kelionės istorija!

Yra mitas, pasakojantis, kaip Dievas dalijo žemę tautoms. Kai žemės jau buvo išdalintos ir visos tautos džiaugėsi savo dovanomis, pas Dievą atėjo šalis, vardu Gruzija. Kadangi į svarbias dalybas ji atskubėjo pavėlavusi, Dievas pradėjo mąstyti kaip čia geriau pasielgus. Geriausią ir gražiausią žemės gabalą jis buvo nusprendęs pasilikti sau, tačiau Gruzija taip nuoširdžiai ir gailiai prašė, jog ėmė ir atidavė Dievas tai, ką turėjo geriausio. Savo akimis nusprendę įsitikinti ar šiame mite yra bent dalelytė tiesos, vieną ankstų rytą iš Vilniaus pakilome į Kijevą ir parą praleidę Ukrainos sostinėje, kitą rytą sėkmingai nusileidome Kutaisyje – antrame pagal dydį Gruzijos mieste.

Kadangi esu (o gal tiksliau – buvau) didesnė urbanistikos nei gamtos mylėtoja, tikėjausi susipažinsianti su Gruzijos miestais ir jų architektūra. Ir tik keliaujant iš vienos šalies vietos į kitą supratau, jog pirmenybę čia reikia skirti tikrai ne miestų lankymui. Kraštovaizdis – štai kas kartais atimdavo žadą taip, jog bendrakeleiviui ištarti „žiūrėk, kaip gražu“, nuskambėdavo tuščiai ir banaliai.  Net kai emocijos po kelionės jau susigulėjusios, vis dar sakau, jog apie Gruzijos gamtą pasakoti neįmanoma, ją reikia pamatyti. O Kaukazo kalnai – tarsi šventa vieta, kurių slėniuose, atsisėdus ant akmens, apima žodžiais nenusakomas jausmas. Ten laikas tarsi sustoja, o ir gyvenimas, rodos, įgauna visai kitokią prasmę.

Avių banda, sutikta pakeliui į David Garedžą
Avių banda, sutikta pakeliui į David Garedžą

Užlipus į 3 kilometrų aukštyje esančią šventyklą Kazbekyje, ar visą dieną naršius po Vardžos uolas, iškirstas kalne (XII a. čia buvusi slėptuvė nuo priešų, tačiau viduje viskas įrengta taip tobulai, jog ilgainiui ši vieta tapo miestu kalne) ir vakare užsikapanojus porą kilometrų prie dar vieno UNESCO paminklo, žinoma jog nuovargis jausdavosi, tačiau jį atpirkdavo peizažai, kuriais žavėdavomės pakeliui. Kalnų papėdėje išlikę seni kaimeliai, tarsi nepaliesti civilizacijos, snieguotos kalnų viršūnės, ir pats didysis Kazbegas, saulės nutvieksti slėniai ir juose besiganantys laukiniai arkliai, nesibaigiantys kalnai, kalnynai, uolos ir uolienos, besitęsiantys kiek akys užmato.

Priešpaskutinę kelionės dieną nuvykome prie daug pagyrų sulaukiančio David Garedža vienuolyno. Kadangi visos kelionės metu viduramžių vienuolynų ir bažnyčių prisižiūrėjome sočiai, šįkart mus labiau sužavėjo pati vieta. Tai kalnas, skiriantis Gruzijos ir Azerbaidžano teritorijas. Apžiūrėję vienuolyno celes leidomės į kalno viršų, kol pasimatė gruzinų-azerbaidžaniečių pasienio punktas. Nuo kalno puikiai matosi tiek Gruzijos gelsvos uolos, tiek margaspalviai Azerbaidžano laukai. Nors ir sunku eiti kalnuota teritorija, nepalietus kaimyninės šalies žemės, pasieniečiai tokių „pažeidėjų“ negaudo (o jei pasiseka, dar ir pakalbina). Svarbu laikytis stulpeliais nubrėžtos teritorijų ribos ir netyčia nenugarmėti žemyn, nes tada draugiški pareigūnai gali virsti į labai nedraugiškus.

Didžiojo Kaukazo slėniai
Didžiojo Kaukazo slėniai

Lipant žemyn, įsimaišę į prancūzų pensininkų turistų grupę dar stabtelėjome apžiūrėti kalne išraižytų freskų. Kad grįžę turėtume ką atsakyti į klausimus‚ kaip ten vietiniai gyvena, savo kelionės sąraše  vis dėlto turėjome keleta privalomų pamatyti miestų. Tbilisį pasilikom kelionės pabaigai. Aplink stoties rajoną didžiulė betvarkė, gatvėse – chaosas.  Atrodo, jog kelių eismo taisyklės čia niekam nereikalingos. Tiesa, nežinau ar jos ten apskritai egzistuoja. Pėsčiųjų perėjos? Yra. Bet reikia gerai paieškoti. Naujasis Tbilisio tiltas, pastatytas stengiantis įrodyti Vakarams, jog nėra ši šalis jau tokia vargšelė, atrodo keistokai lyginant su senąja miesto architektūra. Tačiau nepaisant  viso to, Tbilisis mums patiko. Kalnų papėdėje įsikūrusi sostinė, beveik niekuo nenusileidžianti didžiosioms Europos sostinėms.  Na gal nebent tai, jog čia jaučiamas didesnis kontrastas tarp paradinės sostinės pusės ir gyvenamųjų rajonų, kurie savo vargingai atrodančiais namais prasideda iškart už prašmatnumu dvelkiančios prezidentūros.

Trumpam buvome užsukę į Batumį – rusų, ukrainiečių ir turkų pamėgtą Juodosios jūros kurortą. Nors teko skaityti, jog tai purvinas ir nesutvarkytas miestas, nieko panašaus net paėjus toliau nuo miesto centro matyti neteko. Gražu, švaru, daug atvirų erdvių, o šokantys fontanai pralenkė šokančius Barselonoje. Pakeliui į Vardžą apsistojome Akhaltsikchės miestelyje, kuriame po dienos ekskursijų nelabai buvo ką veikti, kaip tik vietos užeigėlėje gerti vyną su jų tradiciniais chačiapuriais (kažkas panašaus į picą su sūrio arba pupelių įdaru). Beje, jau nekalbant apie restoranus, nei viena pakelės užeiga neapseina be šio tradicinio, pigaus ir sotaus maisto. 

Chačiapuris
Chačiapuris

Akhaltsikhės miestelio puošmena – karalienės Tamaros laikų pilis, kurią aplankėme atvykę čia pirmą vakarą. Vakare ji atrodo didingai ir išties įspūdingai. Įpusėjus kelionei nuvykome į Gorį – Stalino gimtinę. Miestas kaip miestas, nieko ypatingo, bet knietėjo Stalino namus pamatyti. Už įėjimą į jo muziejų suplojau 10 larių apie (13 Lt) ir tai buvo didžiausia suma, kurią teko pakloti už lankomą objektą, kuri mano manymu nebuvo verta ten esančios ekspozijos. Iš ten, vietinių paakinti nusprendėme, jog jei jau esame čia, privalome nuvykti į už 20 km esantį Uplitsikchės kaimą pasigrožėti XII a. pastatytos ir per Gruziją nusiaubusį žemės drebėjimą sugriautos pilies griuvėsiais. Peizažai čia – pritrenkiantys. Beje nepaminėjau, jog tiek čia, tiek į Vardžos kalno uolas, įėjimai mokami, tačiau kainos, mūsų akim žiūrint, daugiau simbolinės, nei keliančios šalies ekonomiką – 4 – 6 lariai (5 – 7 Lt). 

Kaip teigia patys vietiniai, tik dabar jie pradeda atrasti turizmą ir ima suprasti užsieniečių atnešamą naudą. Pragyvenimo lygis Gruzijoje pakankamai žemas, o vidutinė alga tesiekia 300 litų (pensijos dar mažesnės), todėl verčiasi šie Kaukazo krašto žmonės kaip išmanydami. Kas turguj vaisius pardavinėja (kurie  kainuoja centus, o skoniu neprilygsta „išaugintiems“ „Maximose“), labiau prasigyvenę stengiasi dalį namo arba buto paversti nakvynės namais ir už pakankamai padorią kainą mielai sutinka nakčiai priimti keliautojus (gerą kambarį hostelyje nusiderėjus galima išsinuomoti už 15-20 larių žmogui).

Senosios Tbilisio pirtys
Senosios Tbilisio pirtys

Tačiau įdomiausia mums pasirodė taksisto – gido „profesija“. Kadangi čia neišvystyta ne tik kelių infrastuktūra, bet ir tarpmiestinis transportas, dauguma išprususių vietos vyrų prie algos prisiduria vežiodami turistus daugiausia į tas vietas, į kurias jokia kita transporto priemone, kaip tik automobiliu, patekti neįmanoma. Tokiu būdu mes iš  Gorio nukeliavom  į Uplitsikhę, iš Akhaltsikhės į Vardžą, iš Tbilisio į David Garedžą.  Mums pasisekė, nes pasitaikė ne tik geri, kalbūs ir draugiški vairuotojai, bet ir šaunūs gidai, kurie kelionės metu pasakodavo šalies istoriją, tradicijas, o vienas iš jų ne tik kartu po jau kažkelintą vienuolyną kartu pasivaikščiojo, bet pakelėse sustodavo nusiskinti prinokusio granato, parodė vietinį vietinių turgelį ir galiausiai įpylė naminio vyno, kurio butelį  visada vežiojasi savo automobilyje, kad turėtų kuo svečius ar keleivius pavaišinti.  Žinoma, visa tai jie daro ne nemokamai, tačiau iš jų entuziazmo  supratau, jog šis verslas -  ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir dalis gruziniško gyvenimo būdo.

Dėl kainų visada galima nusiderėti, ir kuo daugiau žmonių viename automobilyje važiuoja, tuo, žinoma, kaina žemesnė. Tašką A iš taško B už simbolinę (mums) kainą galima pasiekti ir įsėdus į „maršrutką“ –  tokį senučiuką mikroautobusą, kurio paskirtis gabenti ne tik keleivius, bet ir ožiukus (matėm tokį „keleivį“ su šeimininku Batumio stoty), bulvių maišus bei kitus panašaus turinio krovinius, kuriems, kaip ir keleiviams, vietos šioje, daugiausia  12 sėdimų vietų turinčioje transporto priemonėje, pakanka. Ne tik minėtame Tbilisyje, bet ko gero ir visoje Gruzijoje, kelių eismo taisyklės niekam neįdomios. Greičio apribojimai, kaip supratom, irgi negalioja, nes tų senų gruziniškų „maršrutkų“ vairuotojai, mūsų supratimu, siaurais kalnų keliais ne saugiai vežioja keleivius, o tiesiog švilpia su vėjeliu. Bet vis dėlto vietiniai teigia, jog avaringumas šioje kalnuotoje šalyje mažas. Nesiginčijome. Bet taip ir nesupratome, kokių vairavimo įgūdžių reikia turėti norint nenugarmėti nuo skardžio, laviruoti tarp avių bandos, einančios gatve, vienos juostos „autostradoje“ išsitekti su pakelėje vaikščiojančiomis karvėmis ar vaisius pardavinėjančiais prekeiviais. Jeigu keleivių jūsų „reise“ nedaug – net ir nelabai patys norėdami „maršrutkos“ vairuotojui privalėsite būti pašnekovais, nes bendravimas – vienas iš didžiausių gruzinų malonumų.

 

Kad lietuvis gruzinui brolis, įsitikinome patys. Girdėdami mūsų nežinomą kalbą, daugelis klausdavo ar mes "paliaki" (lenkai, nes gruzinai, kaip ir europiečiai, nejaučia jiems pernelyg didelės simpatijos). Išgirdę neigiamą atsakymą rusų kalba, išmintingai nuspręsdavo mus esant rusais arba ukrainiečiais, ir tik po šio nepavykusio spėjimo išgirdę "iz Litvi" (Iš Lietuvos), galiausiai apdovanodavo mus plačia šypsena ir nieko nelaukę imdavo domėtis, ką mes čia, tokie jauni ir taip gerai kalbantys rusiškai (!) veikiam, ar turim kur apsistot, o jei neturim, tai gal mums būtų galima kuo nors pagelbėt. Vienas vairuotojas, vežęs mus iš Tbilisio ir Kazbegį, taip susižavėjo mūsų kilme, jog išgirdęs, kad nežinom kur šią naktį nakvosim, nuvežė ir apnakvyndino pas savo seserį.

Vietiniai be skrupulų paklaus, ar tu vedęs/ištekėjusi, ar turi vaikų, kiek uždirbi ir pan. Pradžioje tokie ir panašūs klausimai stebindavo ir mus, šaltus rytų europiečius, kartais trikdydavo, bet vėliau supratome, jog vietinių mentaliteto ir požiūrio nepakeisime, todėl prisiminę savo rusų kalbos žinias, laužydami liežuvius kantriai pasakodavom apie save - kiek mums metų, kur ir ką dirbam, kada ką ir kur mokėmės, kuo užsiima tėvai ir kokio jie amžiaus, ar turim brolių, seserų... Vienu metu net pamaniau, jog nesužinojęs visų detalių apie esantį šalia, gruzinas ramiai tikrai nemiegos. Dažnas jų, išgirdęs "Litva" (Lietuva) imdavo ieškoti sąsajų su mūsų šalimi, o kai kurie - ir su visu "pribaltikos" kraštu. Vienas, nuklydęs į prisiminus, ėmė pasakoti kaip prieš 40 metų tarnavo Taline, o vėliau persikėlė į Rygą, kitas antai – kad jo giminės iš Lietuvos, o tiksliau  -  mamos pusbrolio dėdės brolio žmona, trečiasis, sustojęs mus pavėžėti ir už tai neprašęs nė tetrio (cento) porino, jog prieš 30 metų buvęs Lietuvoj, nelabai ką bepamenantis, išskyrus gražias mūsų šalies merginas.

Beje, kalbant apie tokį subjektyvų dalyką, kaip grožis, gruzinai – man viena gražiausių tautų; tamsūs plaukai, kalnų vėjo nugairinta tamsesnė oda, skvarbios, tamsios akys. Kaukazietį iš tolo galima atpažinti. Nesutikom nei vieno šios gražios tautos atstovo, kuris mūsų šaliai būtų abejingas ar kad apskritai jos nežinotų. Maloniai nustebino hostelio Akhaltsikhėje šeimininkas, sovietmečiu dirbęs gidu. Žino jis ne tik Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, bet ir su nostalgija pasakojo, kokius nuotykius patyrė Utenoj, kaip patiko Ignalina ir kaip būtų smagu dar kartą pamatyti Molėtus. Tai be galo nuoširdi, atvira  gal šiek tiek naivoka tauta, tačiau stipriai besilaikanti savo tradicijų.

Gruzijos kraštas ir Azerbaidžano pradžia
Gruzijos kraštas ir Azerbaidžano pradžia

Tostai – viena iš gruzinų "vizitinių kortelių". Tikriausiai būti šioje šalyje ir negirdėti, kaip meistriškai jie užstalėje rėžia kalbą, būtų nuodėmė. Nebūtume mes lietuviai, jei turėdami pilnas taures vyno nepradėtume iškart ragauti. Ir tik po kurio laiko supratome, jog vyną pradedama gerti tik po vyriausiojo, esančiojo prie stalo pasakyto tosto. O tie tostai už viską, kas tik gyvenime yra gražaus – draugystę, meilę, tėvynę, keliones. Nepaisant sudėtingų Gruzijos ir Rusijos šalių tarpusavio santykių, tostas buvo išsakytas net už tautas. Be pykčio, tik su dideliu liūdesiu ir, kaip man pasirodė, trumpam akyse sužibusia ašara (į okupuotas Abchazijos ir Osetijos teritorijas gruzinai įvažiuoti gali tik su specialiais leidimais, kuriuos gauti, kaip supratome, nėra lengva. Daugelis ten gyvenančių savo artimųjų nematė ilgus metus). Eilinį kartą susižavėjau kaukaziečių gerumu.

Per savaitę šioje Kaukazo šalyje pamatėme ko gero daugiausiai, ką buvo įmanoma pamatyti per tokį trumpą laiką. Norint ramiai ir neskubant susipažinti su šiuo kraštu vertėtų čia praleisti apie mėnesį. Dėl laiko stokos aplankėme toli gražu ne viską, ką norėjome, tačiau viską, ką buvome susiplanavę. Daugelis šalies vietų ir istorinių paminklų yra įtraukti į UNESCO kultūros paveldą, bet galiausiai padariau išvadą, jog ne atskirus paminklus, o visą šalį reikėtų ten įtraukti.

Gruzija žavėjo, kartais stebino, vėl žavėjo... Paprastai prieš keliaudama  neturiu didelių lūkesčių (kad neduok die, grįžus nereikėtų nusivilti), bet šį kartą viskas, apie ką buvo skaityta ir girdėta, realybėje atsispindėjo su kaupu. Tai turistų dar nenutryptas ir komercijos nesugadintas kraštas, todėl jis ir yra kitoks savo dvasia, kultūra, žmonių ir gamtos sinteze.  Galbūt aš dar nesu išmaišiusi nė pusės pasaulio, tačiau jei manęs kas nors paklaustų, kur nuvykti, kai švari, blizganti, sterili, turistinė Europa jau šiek pabodo, mano atsakymas būtų vienareikšmis.

P.S. Tai nėra tipinis kelionės aprašymas su patarimais kur nuvažiuoti ir ką pamatyti. Gruzijoje pamatyti reikia viską. Tai yra mano jausmai ir apie tam tikrus matytus dalykus susidaryta subjektyvi nuomonė kelionės metu.

Justė Mažeikaitė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt