2013 m. pradėjus savanorystę Ispanijoje (EVS), vis kirbėjo mintis pasiekti Afriką, o tiksliau, nuvykti į datulėmis, prieskoniais, kilimais ir gamtos grožiu garsėjančią musulmonišką šalį – Maroką.
Konkurso taisyklės ir prizai: susipažinkite, dalyvaukite, laimėkite.
Nuo pat mažens mėgau ryškias spalvas, ypač raudoną, o Dovydo žvaigždes piešdavau dar būdama vaikas. Žinant, jog valstybes skiria tik Gibraltaro sąsiauris ir tai, jog žiemos sezono pradžioje temperatūra vyrauja apie 20 laipsnių, abejonių, jog per žiemos atostogas pasieksiu Afriką, nebeliko. Labiausiai viliojo ta milžiniška smėlio dykynė, įspūdingo dydžio kalnai snieguotomis viršūnėmis, palmės bei Atlanto vandenyno pakrantė. Sunku ir patikėti, kad tiek daug gamtos grožybių gali sutilpti į vieną valstybę.
Pradžioje ieškojau bendraminčių, norinčių vykti kartu. Bet tai buvo žiemos atostogų metas, daugelis jau turėjo nusipirkę bilietus kelionei į namus ar planavo keliauti pavasarį. Galiausiai nusprendžiau neatidėliojant vykti viena, pasikliauti intuicija ir vietinių geranoriškumu. Norėjosi permainų, labiau pažinti save ir patvirtinti ar paneigti apie musulmonišką šalį sukurtus stereotipus bei Naujuosius metus sutikti dykumos platybėse.
Kelionei ruošiausi viso labo dvi dienas, t.y. ieškojau couchsurfing narių ir susidariau preliminarų lankytinų vietų planą. Taip pat nutariau pasinaudoti couchsurfingo nario pasiūlymu Kalėdas ir Naujuosius metus praleisti Zagoroje, puodų žiedimo stovykloje, kurią vainikuotų kelionė kurpanugariais Naujujų metų išvakarėse dykumoje, vietinių dainos bei nakvynė palapinėse įžengiant į 2014 -uosius metus. Kadangi gyvenu Ispanijos centrinėje dalyje (maždaug 7 val. kelio nuo Tarifos), tai, norint pigiai nusigauti iki Maroko, teko panaršyti blablacar.com tinklalapyje ir surasti žmonių, kurie ieško pakeleivių. Kadangi žiemos atostogų metu lėktuvo bilietų kainos siekia dangų, tai nė nedvejojusi pasirinkau būti pakeleive ir vykti mašina.
Norėjosi permainų, labiau pažinti save ir patvirtinti ar paneigti apie musulmonišką šalį sukurtus stereotipus bei Naujuosius metus sutikti dykumos platybėse.
Iš Tarifos keltu persikelti į Tangier užtruko apie 40 min., o nuvykus reikėjo kaip mat atsukti rodykles vieną valandą atgal. Pirmas aplankytas miestas – Rabatas. Pradžioje galvojau, jog sostinėj stabtelėsiu tik trumpam, bet užsibuvau 3 dienas. Nes sutikti žmonės, jų istorijos tiesiog neleido taip greitai palikti šio miesto. Būdama čia sužinojau, kodėl berberiškas viskis (mėtų arbata) yra įpilama iš keliasdešimties centimetrų aukščio.
Pasirodo, jei nėra burbuliukų arbatos paviršiuje, vietiniai tos arbatos net neragauja, nes mano, jog ji nėra ką tik užplikyta. Eidama gatvėmis ir matydama medžius, pilnus mandarinų, vis galvodavau, kodėl gi žmonės jų nevalgo, o tie kurie jų ragavę sako, kad rūgštus. Vietiniai paaiškino, jog tie medžiai dekoratyviniai (kaip ir palmės ne dykumos teritorijoje) ir jų vaisiai nėra tinkami valgymui. Tuomet noras, pasitaikius progai kokį vieną nusiraškyti, kaip mat dingo.
Truputi apšilus kojas patraukiau į Zagorą, miestą pietryčių Maroke, Dra upės oazėje. Ten pramokau, kaip žiesti puodus, gaminti troškinį (tagine). Vietiniai supažindino su vietinių vestuvių tradicijomis. Neapsieita ir be vietinių dainų, baltų šilko kostiumų, piešinių ant rankų (henna) bei nerealių saldumynų.
Įdomu buvo ir tai, jog dykumoje buvo gana stiprus interneto ryšys.
Naujųjų Metų sutikimas išties įsiminė. Pirmiausia vykom iš Zagoros į M´hamid oazę, o jau iš ten kupranugariais į dykumą. Pradžioje tvirtai nesijaučiau sėdėdama ant tokio aušto gyvūno, plonomis kojomis, bet vėliau pripratau ir galėjau mėgautis kelione. Įdomu buvo ir tai, jog dykumoje buvo gana stiprus interneto ryšys. Iki šiol nesuprantu kaip jie sugeba palaikyti gerą ryšį pačioje atokiausioje vietovėje. Galiausiai saulei leidžiantis pasiekėme nakvynės vietą. Nors dienos metu buvo išties karšta ir buvo galima mėgautis saulės voniomis, visgi naktį oro temperatūra priartėjo prie nulio ir kūnui reikėjo labai greit persiorientuoti, bet tai tik visus išjudino šokiams. Pirmą kartą sutikau Naujuosius Metus be fejerverkų, šampano ar kitų įprastų Naujametinių atributų.
Projektui pasibaigus dar liko 10 dienų patyrinėti šalį. Pirmiausia patraukiau į Agdezą, kur vyko alternatyvios muzikos festivalis bei įspūdingas fakyrų ugnies šou. Tuomet akies krašteliu žvilgtelėjau į molinius namukus Ait Benhadu mieste – tvirtovėje, kuris garsėja kilimais bei filmais. Kaip žinia čia buvo filmuojami Gladiatoriaus, Mumijos bei Aleksandro Makedoniečio filmų epizodai.
Nors esu labiau gamtos vaikas, bet visgi smalsu buvo apžiūrėti ir turistų labiausiai lankomą Marakešo miestą, kuriame gyvenimas verda kasdien, o žymusis turgus veikia iki vėlyvo vakaro. Papuolus į turgavietę, pasijutau lyg milžiniškame labirinte be išėjimo, jei ne vietinių kompanija, matyt tektų visą dieną klaidžioti. Joje prisiragavau įvairiausių spalvų saldumynų, kaktuso vaisių, šviežių apelsinų sulčių bei apžiūrėjau vietą, kur dažomos avių vilnos.
Ilgai neužsibuvusi išsiruošiau į didžiausią šalies miestą – Kasablanką (ispn. Casa blanca – baltasis namas), kuriame daugiau gyventojų nei visoje Lietuvos valstybėje (3,14 mln.) ir turi vieną didžiausių pasaulyje dirbtinį jūrų uostą. Būdama jame pasijutau tarsi viename iš Europos miestų. Tiesa kelionė traukiniu kiek užtruko, nes tuo metu studentams baigėsi atostogos ir nepaisant to, jog traukinyje nebuvo vietų, žmonės vis lipo ir lipo, kol traukinys persipildė ir vargiai buvo galima uždaryti duris o važiuojant jos neretai buvo atidaromos, nuo per didelio karščio viduje. Man pasisekė, jog įlipau ne paskutinė ir sugebėjau net ir nusnūsti ant savo nešulių vidury perėjimų.
Keliaujant per miestus tekdavo greitai prisitaikyti prie skirtingų pasisveikinimo būdų. Pavyzdžiui, merginos sveikinasi pakšteldamos į skruostus tris kartus, o vaikinai du kartus, jei nesimatė apie porą savaičių. O jeigu draugai ilgiau nei mėnesį nesusitiko, tuomet 4 kartus. Per pasisveikinimus yra parodoma, kaip pasiilgta. Taip pat jau pirmomis dienomis pratinausi valgyti rankomis, t.y. vietoj šakutės naudoti batono gabalėlius ir taip iš bendros lėkštės išsigriebti maistą. Visgi nebuvo taip blogai, o baigiantis kelionei batoną pradėjau vartoti prie bet kokio maisto (bulvių, ryžių ar net makaronų), kaip ir vietiniai. Gal tik kiek sunkiau buvo prisitaikyti prie kelių eismo taisyklių, nes jų tarsi ir nebuvo, gatvę buvo galima pereiti bet kurioje vietoje, šviesoforo spalvos buvo tarsi miesto dekoracijos, o automobilių jūra buvo galima sustabdyti tiesiog ištiesus ranką prie netoliese stovinčio policininko.
Merginos sveikinasi pakšteldamos į skruostus tris kartus, o vaikinai du kartus.
Kelionei artėjant į pabaigą norėjosi dar pamatyti bent keletą miestų, esančių šiaurinėje šalies dalyje. Pirmiausia patraukiau į Volubilį, geriausiai išsilaikiusį Romos imperijos miestą Šiaurės Afrikoje, kuriame stūksančios kolonos ir mozaikos grindiniuose išties paliko įspūdį. Iškart po apžiūros susitabdžius taksi patraukiau į Meknes (XI a. miestą), o vėliau pasiekiau ir Fesą, kuris yra prestižinis religijos ir politikos centras. Įdomu buvo ir tai, jog net ir žiemos sezono metu beveik visoje valstybėje nemačiau rūkstančių iš kaminų dūmų, nes čia namai nėra šildomi, o neretai dienos metu yra ir atidaromi langai, nes lauke būna šilčiau. Kas galėjo ir pagalvoti, jog žiemos metu bus galima ir įdegti.
Paskutinė kelionės stotelė – Chefchaouen (mėlynasis miestas). Tik nuvykus, pasijutau tarsi Graikijoje, mėlynos spalvos siauros vingiuotos gatvelės, kalnuose besidriekiantis rūkas sukūrė magišką atmosferą. Taip ir norėjosi čia pasilikti, bet jau buvo metas keliauti atgal į Ispaniją, nes viskas turi pradžią ir pabaigą. Bet žinau vieną, į Maroką būtinai sugrįšiu pavasarį ir tikėtina, jog atsiras ir antra pasakojimo dalis apie šalį, kuri savo kultūra, geranoriškumu prisijaukina ir nepaleidžia, o keliaujant vienai dar niekad nebuvo taip saugu ir paprasta.
Aplankytos vietos:
Rabatas – Salė – Ouarzazate – Zagora – Agdezas – Ait Ben Hhadou –Marakešas – Lalla Takerkoust – Kasablanka – Meknes – Volubilis – Fesas – Ifranas – Chefchaouen – Tangier.
Kelionės trukmė: 3 savaitės (2013.12.20 – 2014.01.11),
57 val. (kelyje) ,
4,318 km.
Išlaidos :
Transportui - 540 Lt (nuo Ispanijos iki Maroko ir atgal) ir apie 230 Lt Maroko vietiniam transportui.
Nakvynei – 35 Lt (2 naktys viešbutyje), o kitos naktys praleistos couchsurfing žmonių namuose ar organizacijos patalpose už kurias mokėti nereikėjo.
Maistui – apie 230 Lt
Projektui, suvenyrams ir kitoms papildomoms išlaidoms apie 400 Lt.
