Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Zambijos gatvės vaikai – tarp žemės ir dangaus

Kakabalika berniukų namuose
Ugnės Maksimavičiūtės nuotr. / Kakabalika berniukų namuose
Šaltinis: ikrauk.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Įveikę daugiau nei trylika tūkstančių kilometrų, mes, „Gelbėkit vaikus“ misijos dalyviai, nusileidžiame Pietų Afrikos pakraštyje, Zambijos sostinėje – Lusakoje. Už oro uosto vartų mus pasitinka šiltas vakaras ir smalsiospraeivių akys, todėl apsidžiaugiame, kai pamatome „Save the Children Zambia“ atstovą. Čia greitai temsta, todėl nieko nelaukdami lipame į mikroautobusą ir judame link miesto centro. Afrikietiško miesto ritmu Mūsų kelias driekiasi per raudoną savanų žemę. Pakelėse dega laužai, apšviesdami prie jų palinkusius vietos gyventojus, kurie pro šalį keliaujantiems pėstiesiems siūlo įsigyti laukuose surinktą derlių arba nesudėtingus buities rakandus. Kelio pakraščiais link miesto širdies juda daugybė žmonių. Vyrai, apsirengę nuskalbtais, daug kartų lopytais ir dažnai gerokai didesnio dydžio nei reikėtų drabužiais stumia dviračius arba karučius, prikrautus skaldytų akmenų, anglies ar kito turto. Moterys, apsirėdžiusios spalvotais afrikietiškais raštais išmargintais audiniais, ant galvos nešdamos vaisių ar riešutų pintines, nepamiršta pasirūpinti už nugaros pririštais mažyliais ir dar keliais ūgtelėjusiais vaikais, kurie paklusniai tipena šalia. Tvarkingomis uniformomis pasipuošę mokiniai grįžta iš mokyklos su kuprinėmis ant pečių. Jiems pasisekė. Apdriskusiais drabužėliais susijuosę vaikai, per smėlį ir aštrius akmenis keliaujantys basomis, greičiausiai neturi galimybės praverti valdiškos mokamos mokyklos duris. Žmonės eina paskendę savo rūpesčiuose, nekreipdami dėmesio į šalia iš lėto judančius automobilius. Nieko nesistebina sunkvežimiuose vežami stambūs naminiai gyvūnai ar tingiai posūkiuose prasilenkiantys seni autobusiukai, kuriuose žmonių skaičius gerokai viršija transporto priemonei nustatytas gamyklines normas. Vairuotojai ir pėstieji nekreipia dėmesio į pakelėse medžių paunksmėje ant atšalusios žemės miegančius suaugusiuosius ir vaikus. Nepastebime, kaip atsiduriame sostinės centre. Miestas nelaukia svečių. Keli vietinės reikšmės dangoraižiai bei gyvenamuosius namus supančios aukštos tvoros nepalieka didesnio įspūdžio, o milžiniškas miesto teritorijas užimančios turgavietės, kupinos pačių įvairiausių, kartais labai keistai atrodančių žmonių, labiau baugina nei vilioja. Šiukšlės ir neaiškios kilmės statybų nuolaužos deginamos čia pat vietoje. Skurdas, netvarka ir net ore juntamas lengvas chaosas – neatsiejama afrikietiško gyvenimo būdo dalis. Po kurio laiko apsiprantame, tik įspūdingo dydžio reklamos stendai bei juose žadamas stebuklingas spalvotų svajonių išsipildymas niekaip nedera prie kitų miesto paveikslo detalių. Pasiklydę miesto gatvių labirintuose Sutemus mus, „Gelbėkit vaikus“ misijos dalyvius, pasitinka vietos protestantų bažnyčios pastorius ir „Kakabalika“ berniukų namų įkūrėjas Rubenas Sambo bei jo kolega Gilbertas Phiri. Skubame i parduotuvę būtiniausių maisto produktų: duonos, mėsos ir pieno. Tai vakarienė, tačiau ne mums. Sukrauname pirkinius į mikroautobusą ir iškeliaujame į miesto gatves ieškoti vaikų. Gatvės vaikai skaudi Lusakos ir kitų Zambijos didmiesčių tema. 14 milijonų gyventojų skaičiuojančioje šalyje – 1 milijonas vaikų neturi nei namų, nei artimųjų. Tai ne šiaip sau našlaičiai. Tai likimo valiai ir savo pačių rūpesčiui palikti vaikai. Lusakos gatvių labirintuose prieglobsčio ieško daugiau nei pusę milijono tokių vaikų. Klajoti gatvėse pavieniui yra pavojinga, todėl siekdami išgyventi, vaikai buriasi į grupes. Vaikų gaujos turi griežtą struktūrą ir aiškiai apibrėžtus hierarchijos lygius. Kiekviena grupuotė turi savo vadą, kuris yra neabejotinas lyderis ir savotiška grupės įstatymų „leidžiamoji valdžia“. Įstatymų „vykdomoji“ valdžia priklauso vadeivos išrinktiems pagalbininkams. Likusiems grupės nariams belieka prisitaikyti ir besąlygiškai paklusti visiems vado bei jo patikėtinių nurodymams, kurių pagrindinis – parnešti maisto ir pinigų. Kasdienė vaikų pareiga – eiti į gatves prašyti išmaldos, užsidirbti smulkiųjų atliekant nesudėtingus darbus bei pavienes užduotis, vogti iš netoliese esančių turgaus prekeivių ar atsitiktinių praeivių. Vaikai „dirba“ pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Kartais vaikai kooperuojasi su aklaisiais ir „dirba“ poroje – tokiu atveju vaikas vedžioja akląjį link gatvių sankryžų, kur nuolat stabteli pravažiuojantys automobiliai arba prie didesnių žmonių susibūrimo vietų, tuo tarpu aklasis „demonstruoja“ savo negalią ir prašo išmaldos. Vėliau abu pasidalina dienos uždarbį. Priklausymas vienai ar kitai gaujai suteikia teisę „dirbti“ tam tikroje teritorijoje bei garantuoja savotišką „apsaugą“ atsiradus nesusipratimų arba kilus konfliktų su kitų grupuočių nariais. Dienos pabaigoje kiekvienas gatvės vaikas atsiskaito savo gaujos „vyresniesiems“. Vaikai, kurie parneša nepakankamai pinigų, yra stipriai mušami bei baudžiami kitomis žiauriomis visai nevaikiškomis bausmėmis. Jeigu kažkuriam iš vaikų nesiseka „uždirbti“ nustatytos minimalios sumos ilgesnį laiką, jis išvaromas iš gaujos arba „parduodamas“ kitai grupuotei, kur galioja labai panašios laukinio išgyvenimo taisyklės. Berniukai ir mergaitės buriasi į atskiras grupes. Mergaičių dalia skaudesnė, nes jomis nuolat siekia pasinaudoti ir šalia valkataujantys gatvės vaikai, ir suaugusieji, gyvenantys įprastą gyvenimą, tačiau stokojantys dvasinių vertybių bei įprastų moralės normų. Gatvės vaikai neturi kam skųstis, todėl vienintelė galimybė išlikti – prisitaikyti. To pasekmė – mergaitės, besilaukiančios nuo 11 metų. Gatvėje gimdančios jaunos mamos ir jų kūdikiai dažnai neišgyvena, tačiau nedaugelis pastebi, kad visai šalia užgeso dar kelios gyvybės. Maža tų, kuriem tai rūpi. Jeigu mamai ir jos vaikeliui pasiseka įsikabinti į gyvenimą, jiems abiems reikalinga specialistų pagalba dažniausiai būna nepasiekiama. Žmonės nelinkę įsivaikinti svetimus vaikus, nes sunkiai išgali išmaitinti savuosius. Vaikų globos įstaigų Zambijoje nėra daug, o tos, kurios yra, sunkiai suduria galus, nes išsilaiko savo jėgomis arba padedant privatiems vietos ir užsienio rėmėjams. Valstybė retai finansuoja tokias organizacijas. Zambijos vyriausybei vis pritrūksta lėšų, o gal ryžto beglobių vaikų problemai spręsti, todėl situacija šalyje šiuo metu praktiškai nekontroliuojama. Tuo metu kasdienis gatvės vaikų rūpestis – nuolat persekiojantis alkio jausmas. Vaikai prasimaitina ieškodami maisto likučių tarp atliekų, apsilankydami svetimuose daržuose ar soduose, nustverdami ką nors vertingo iš turgaus prekeivių, prašydami išmaldos. Jei vaikams nesiseka, jie išbūna alkani kelias ir daugiau parų. Bado vejami paaugliai gali užpulti pavienius praeivius, todėl miesto gyventojai šalinasi valkataujančių vaikų ir nenori padėti jiems. Kai dieną keičia naktis, vaikams tenka pasirūpinti nakvyne. Užuovėją gatvės vaikai suranda pakelės grioviuose, apleistų pastatų griuvėsiuose, tiltų pavėsyje ar kitose atokiose miesto kertelėse. Kai orai atšąla, nepaisydami purvo ir nemalonaus kvapo, vaikai įsigudrina slėptis ankštuose lauko kanalizacijos vamzdžiuose. Norėdami sušilti tamsiame betono ar plytų kampe susiglaudžia dešimtys vaikų. Negailestingas likimas suartina. Nakties tyloje beglobiai vaikai tampa viena šeima, o niūrūs griuvėsiai ir miesto tiltai – jų namais. Pažintis su gatvės vaikais Susitikimas su gatvės vaikais kiek netikėtas. Paaugliai džiaugsmingais šūksniais sveikina Rubeną ir Gilbertą, lyg jie būtų geriausi draugai. Dvasininkas, savo ruožtu, drąsiai juos apkabina, nekreipdamas dėmesio į stipriai apiplyšusius drabužius bei nešvarias rankas. Berniukai, apytiksliainuo 7 iki 20 metų amžiaus, atrodo gerokai apsvaigę. Rankose jie laiko nedidelius plastikinius buteliukus iš kurių trenkia stiprus acetono kvapas. Vaikaivis kelia buteliukus prie veido, negalėdami atsitraukti nuo jų nė minutei. Kiti drumzliname skystyje mirko nedideles medžiagos skiautes ir tiesia jas prie lūpų, kad galėtų įkvėptivėl ir vėl. Vaikai svaiginasi acetonu, benzinu, klijais. Svaigalai jiems yra lyg oras. Kai paaugliams tenka rinktis tarp maisto ir acetono, jie net nemirkteldami paskutines turimas monetas atiduoda už galimybę atsvaigti. Jei vaikai negali įsigyti jiems įprastų apsvaigimą sukeliančių medžiagų, jie nuodija saveį plastikinius buteliukus pasisemdami lauko kanalizacijos nuotekų, kurios nieko nekainuoja. Nakties tamsoje pasigirsta čaižus vaikiškas juokas. Lediniai gniaužtai sukausto mūsų širdis. Pakraupę stebime apdujusias, į vieną tašką įsmeigtas jau suaugusių ir dar visai mažų berniukų akis. Mūsų protas generuoja tik vieną mintį – reikia surinkti nelemtus plastikinius buteliukus. Tuo tarpu Rubenas prabyla apie tai, kad svaigalai padeda vaikams sulaukti ryto. Apsvaigę vaikai sušyla, nurimsta ir atsipalaiduoja. Po kurio laiko dingsta alkio jausmas, pasitraukia visos baimės. Apduję vaikai patenka į savo pačių sukurtą pasaulį, kuriame girdi tuos, kuriuos norėtų matyti šalia, ir mato tai, ko iš tikrųjų seniai neteko. Acetono kvapas atstoja vaikams šiltą vakarienę, minkštą lovą, jaukius namus bei rūpestingus tėvus. Vaikų protą ir mintis paralyžiuojantis nuodas priverčia juos patikėti, kad gyvenimas yra gražus. Po žvaigždėtu Afrikos dangumi mes, „Gelbėkit vaikus“ misijos dalyviai, gaminame sumuštinius. Peilio neturime, todėl duonos kepalą laužiame rankomis. Tarp storų, netaisyklingų duonos riekių dedame kumpio gabalėlį ir paduodame vaikams. Visą dieną maisto burnoje neturėjusiems paaugliams sumuštiniai ir pienas tampa gardžiausia vakariene, už kurią jie dėkoja mums ir dangui. Pasistiprinę vaikai pradeda bendrauti. Klausydami berniukų istorijų, sunkiai atsirenkame kur yra melas ir kur tiesa, tačiau aiškiai pajuntame, kad vaikams nesmagu prisipažinti, jog jie yra beglobiai. Juk nei vienas jų nepasirinko gyvenimo gatvėje savo valia. Netikėtai užklupusi baisi liga, tėvų mirtis ar badas privertė vaikus pradėti savarankišką gyvenimą. Per vieną dieną nebeliko namų, o kartu su jais ir nerūpestingos vaikystės, kurią pakeitė nuožmi kova dėl išlikimo. „Kakabalika“ berniukų namai Dulkėtas kelias atveda mus prie „Kakabalika“ berniukų namų. „Kakabalika“ vietine bembų kalba reiškia „saulė pakils vėl“. Idėjos autorius ir „Kakabalika“ namų kūrėjas pastorius Rubenas Sambo pasakoja, kad berniukų namai nėra įprasta vaikų globos įstaiga, „Kakabalika“ – tai vieta, kur niekam nereikalingi gatvės vaikai atranda naujus namus ir šeimą. Kai įvažiuojame pro vartus, pasijuntame patekę į kitokią realybę, kuri lyg oazė bekraštėje dykumoje atgaivina protą ir sielą. Vaismedžių pavėsyje ant tvarkingai nupjautos žolės išrikiuoti įvairių augalų sodinukai, tarp medžių šakų nardo paukščiai, tekančio vandens pursluose žaidžia saulės spinduliai, o ryškiaspalviuose gėlynuose dūzgia laukinės bitės. Eidami dailiais, akmenimis grįstais takeliais, sutinkame kelis paauglius. Pasisveikindami vaikai mandagiai linkteli galva ir droviai nusišypso. Sodo viduryje stovi didelis mūrinis namas. Jo prieangyje matome malonių veido bruožų vidutinio amžiaus moterį, ruošiančią pietus bei jai talkinančius kelis berniukus. Šeimininkė pasitinka mus taisyklinga anglų kalba ir plačia šypsena. Kiek tolėliau pastebime kitą namų gyventoją, draugiškai mojančią mums ranka. Abi moteris Rubenas pristato berniukų namų „mamomis“. 2004-ais metais Rubenas pirmą kartą ištiesė sumuštinį gatvės vaikams. Zambijos universitete filosofijos magistro laipsnį įgijęs dvasininkas pasakoja, kad susitikimas akis į akį su našlaičiais paliko neišdildomą įspūdį jo širdyje. Rubenas vis sugrįždavo pas vaikus. Galiausiai jis priėmė sprendimą išgelbėti bent dalį jų. 2006-aisiais dvasininkas įkūrė „Kakabalika“ berniukų namus. Dabar čia gyvena 15 vaikų nuo 8 iki 18 metų amžiaus. Berniukais padeda rūpintis Rubeno pavaduotojas Gilbertas Phiri ir dar keli draugai. 24 valandas per parą vaikus prižiūri „mamos“, gyvenančios nedideliame namelyje greta pagrindinio pastato. Rubenas ir Gilbertas, lydimi savanorių komandos kelis kartus per savaitę išvažiuoja į Lusakos gatves maitinti gatvės vaikų. Tokiu būdu„Kakabalika“ darbuotojai valgydina daugiau nei kelis šimtus našlaičių. Rubenas ir Gilbertas, nešdami vaikams maistą, stengiasi pelnyti jų pasitikėjimą bei draugystę. Dvasininkas ir jo draugas pasakoja vaikams apie Dievą, kuris myli vaikus ir kuriam rūpi jų likimas. Rubenas siūlo paaugliams atsisakyti svaigalų ir pradėti naują gyvenimą jaukiuose namuose su tikra šeima. Tačiau į „Kakabalika“ berniukai paimami tik tada, kai patys to paprašo. Toks darbo su asocialiais vaikais modelis reikalauja daug laiko ir pastangų, tačiau dvasininkas tikina, kad negalima išplėšti vaiką iš jo aplinkos jėga, rezultatas pasiekiamas tik tada, kai žmogus pats to nori. „Kakabalika“ darbuotojai priima vaikus į namus tokius, kokie jie yra – sužeistus, purvinus, infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS. Dažnai vaikai atvyksta tokie išvargę, kad darbuotojams tenka nešti juos ant rankų. Berniukai vedami į dušą, jiems atnešami švarūs drabužiai bei šiltas maistas. Vėliau seka gydymo ir adaptacijos procesas. Kai vaikai apsipranta naujuose namuose, jie leidžiami į šalia esančią mokyklą. Po pamokų berniukai ruošia namų darbus bei padeda darbuotis darže arba sode. Sodas yra „Kakabalika“ namų pragyvenimo šaltinis, tuo pat metu –puiki „gyvenimo mokykla“ elementarių įgūdžių stokojantiems paaugliams. Namų šilumos apsupti vaikai nurimsta, jų širdys patiki Dievo meile ir žmonių gerumu. Bėgant laikui užgyja kūno ir sielos žaizdos, berniukai tampa įprastais vaikais, niekuo nesiskiriančiais nuo kitų savo bendraamžių. Pabaigę mokyklą vaikai siekia aukštesniojo išsilavinimo, įsidarbina ir sukuria gražias šeimas. Gyvenimo tikslą suradę vaikai palieka „Kakabalika“ namus ir į jų vietą atvyksta kiti berniukai su plastikiniais buteliukais rankose. Vartydami senas nuotraukas ir žiūrėdami į gatvės vaikus, kuriuos Rubenas ir Gilbertas kažkada parvežė į „Kakabalika“ namus, nepaliaujame stebėtis, kad tai tie patys, šiandien futbolą už lango žaidžiantys paaugliai. Nėra paprasta patikėti, kad gražiai aprengti, mandagūs berniukai laimingomis akimis ir plačiomis šypsenomis visai neseniai su peiliu rankose kovojo gatvėse dėl išlikimo. Tą akimirką dar kartą įsitikiname, kad Dievo meilė ir begalinis žmonių pasiaukojimas vardan kitų daro stebuklus. Organizacija „Gelbėkit vaikus“ primena, kad paaukoti skurstantiems Zambijos vaikams galite skambindami arba siųsdami SMS įrašę žodį ZAMBIJAI telefonu 1419. Aukos suma – 5 Lt (1,45 Eur).

Įveikę daugiau nei trylika tūkstančių kilometrų, mes, „Gelbėkit vaikus“ misijos dalyviai, nusileidžiame Pietų Afrikos pakraštyje, Zambijos sostinėje – Lusakoje. Už oro uosto vartų mus pasitinka šiltas vakaras ir smalsios praeivių akys, todėl apsidžiaugiame, kai pamatome „Save the Children Zambia“ atstovą. Čia greitai temsta, todėl nieko nelaukdami lipame į mikroautobusą ir judame link miesto centro.

Afrikietiško miesto ritmu

Mūsų kelias driekiasi per raudoną savanų žemę. Pakelėse dega laužai, apšviesdami prie jų palinkusius vietos gyventojus, kurie pro šalį keliaujantiems pėstiesiems siūlo įsigyti laukuose surinktą derlių arba nesudėtingus buities rakandus. Kelio pakraščiais link miesto širdies juda daugybė žmonių. Vyrai, apsirengę nuskalbtais, daug kartų lopytais ir dažnai gerokai didesnio dydžio nei reikėtų drabužiais, stumia dviračius arba karučius, prikrautus skaldytų akmenų, anglies ar kito turto. Moterys, apsirėdžiusios spalvotais afrikietiškais raštais išmargintais audiniais, ant galvos nešdamos vaisių ar riešutų pintines, nepamiršta pasirūpinti už nugaros pririštais mažyliais ir dar keliais ūgtelėjusiais vaikais, kurie paklusniai tipena šalia. Tvarkingomis uniformomis pasipuošę mokiniai grįžta iš mokyklos su kuprinėmis ant pečių. Jiems pasisekė. Apdriskusiais drabužėliais susijuosę vaikai, per smėlį ir aštrius akmenis keliaujantys basomis, greičiausiai neturi galimybės praverti valdiškos mokamos mokyklos duris.

Žmonės eina paskendę savo rūpesčiuose, nekreipdami dėmesio į šalia iš lėto judančius automobilius. Nieko nesistebina sunkvežimiuose vežami stambūs naminiai gyvūnai ar tingiai posūkiuose prasilenkiantys seni autobusiukai, kuriuose žmonių skaičius gerokai viršija transporto priemonei nustatytas gamyklines normas. Vairuotojai ir pėstieji nekreipia dėmesio į pakelėse medžių paunksmėje ant atšalusios žemės miegančius suaugusiuosius ir vaikus.

Nepastebime, kaip atsiduriame sostinės centre. Miestas nelaukia svečių. Keli vietinės reikšmės dangoraižiai bei gyvenamuosius namus supančios aukštos tvoros nepalieka didesnio įspūdžio, o milžiniškas miesto teritorijas užimančios turgavietės, kupinos pačių įvairiausių, kartais labai keistai atrodančių žmonių, labiau baugina nei vilioja. Šiukšlės ir neaiškios kilmės statybų nuolaužos deginamos čia pat vietoje. Skurdas, netvarka ir net ore juntamas lengvas chaosas – neatsiejama afrikietiško gyvenimo būdo dalis. Po kurio laiko apsiprantame, tik įspūdingo dydžio reklamos stendai bei juose žadamas stebuklingas spalvotų svajonių išsipildymas niekaip nedera prie kitų miesto paveikslo detalių.

Pasiklydę miesto gatvių labirintuose

Sutemus mus, „Gelbėkit vaikus“ misijos dalyvius, pasitinka vietos protestantų bažnyčios pastorius ir „Kakabalika“ berniukų namų įkūrėjas Rubenas Sambo bei jo kolega Gilbertas Phiri. Skubame i parduotuvę būtiniausių maisto produktų: duonos, mėsos ir pieno. Tai vakarienė, tačiau ne mums. Sukrauname pirkinius į mikroautobusą ir iškeliaujame į miesto gatves ieškoti vaikų.

Gatvės vaikai skaudi Lusakos ir kitų Zambijos didmiesčių tema. 14 milijonų gyventojų skaičiuojančioje šalyje – 1 milijonas vaikų neturi nei namų, nei artimųjų. Tai ne šiaip sau našlaičiai. Tai likimo valiai ir savo pačių rūpesčiui palikti vaikai. Lusakos gatvių labirintuose prieglobsčio ieško daugiau nei pusę milijono tokių vaikų.

Klajoti gatvėse pavieniui yra pavojinga, todėl siekdami išgyventi, vaikai buriasi į grupes. Vaikų gaujos turi griežtą struktūrą ir aiškiai apibrėžtus hierarchijos lygius. Kiekviena grupuotė turi savo vadą, kuris yra neabejotinas lyderis ir savotiška grupės įstatymų „leidžiamoji valdžia“. Įstatymų „vykdomoji“ valdžia priklauso vadeivos išrinktiems pagalbininkams. Likusiems grupės nariams belieka prisitaikyti ir besąlygiškai paklusti visiems vado bei jo patikėtinių nurodymams, kurių pagrindinis – parnešti maisto ir pinigų. Kasdienė vaikų pareiga – eiti į gatves prašyti išmaldos, užsidirbti smulkiųjų atliekant nesudėtingus darbus bei pavienes užduotis, vogti iš netoliese esančių turgaus prekeivių ar atsitiktinių praeivių. Vaikai „dirba“ pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Kartais vaikai kooperuojasi su aklaisiais ir „dirba“ poroje – tokiu atveju vaikas vedžioja akląjį link gatvių sankryžų, kur nuolat stabteli pravažiuojantys automobiliai, arba prie didesnių žmonių susibūrimo vietų, tuo tarpu aklasis „demonstruoja“ savo negalią ir prašo išmaldos. Vėliau abu pasidalina dienos uždarbį.

Priklausymas vienai ar kitai gaujai suteikia teisę „dirbti“ tam tikroje teritorijoje bei garantuoja savotišką „apsaugą“ atsiradus nesusipratimui arba kilus konfliktui su kitų grupuočių nariais. Dienos pabaigoje kiekvienas gatvės vaikas atsiskaito savo gaujos „vyresniesiems“. Vaikai, kurie parneša nepakankamai pinigų, yra stipriai mušami bei baudžiami kitomis žiauriomis visai nevaikiškomis bausmėmis. Jeigu kažkuriam iš vaikų nesiseka „uždirbti“ nustatytos minimalios sumos ilgesnį laiką, jis išvaromas iš gaujos arba „parduodamas“ kitai grupuotei, kur galioja labai panašios laukinio išgyvenimo taisyklės.

Berniukai ir mergaitės buriasi į atskiras grupes. Mergaičių dalia skaudesnė, nes jomis nuolat siekia pasinaudoti ir šalia valkataujantys gatvės vaikai, ir suaugusieji, gyvenantys įprastą gyvenimą, tačiau stokojantys dvasinių vertybių bei įprastų moralės normų. Gatvės vaikai neturi kam skųstis, todėl vienintelė galimybė išlikti – prisitaikyti. To pasekmė – mergaitės, besilaukiančios nuo 11 metų. Gatvėje gimdančios jaunos mamos ir jų kūdikiai dažnai neišgyvena, tačiau nedaugelis pastebi, kad visai šalia užgeso dar kelios gyvybės. Maža tų, kuriem tai rūpi. Jeigu mamai ir jos vaikeliui pasiseka įsikabinti į gyvenimą, jiems abiems reikalinga specialistų pagalba dažniausiai būna nepasiekiama. Žmonės nelinkę įsivaikinti svetimus vaikus, nes sunkiai išgali išmaitinti savuosius. Vaikų globos įstaigų Zambijoje nėra daug, o tos, kurios yra, sunkiai suduria galus, nes išsilaiko savo jėgomis arba padedant privatiems vietos ir užsienio rėmėjams. Valstybė retai finansuoja tokias organizacijas. Zambijos vyriausybei vis pritrūksta lėšų, o gal ryžto beglobių vaikų problemai spręsti, todėl situacija šalyje šiuo metu praktiškai nekontroliuojama.

Tuo metu kasdienis gatvės vaikų rūpestis – nuolat persekiojantis alkio jausmas. Vaikai prasimaitina ieškodami maisto likučių tarp atliekų, apsilankydami svetimuose daržuose ar soduose, nustverdami ką nors vertingo iš turgaus prekeivių, prašydami išmaldos. Jei vaikams nesiseka, jie išbūna alkani kelias ir daugiau parų. Bado vejami paaugliai gali užpulti pavienius praeivius, todėl miesto gyventojai šalinasi valkataujančių vaikų ir nenori padėti jiems.

Kai dieną keičia naktis, vaikams tenka pasirūpinti nakvyne. Užuovėją gatvės vaikai suranda pakelės grioviuose, apleistų pastatų griuvėsiuose, tiltų pavėsyje ar kitose atokiose miesto kertelėse. Kai orai atšąla, nepaisydami purvo ir nemalonaus kvapo, vaikai įsigudrina slėptis ankštuose lauko kanalizacijos vamzdžiuose. Norėdami sušilti tamsiame betono ar plytų kampe susiglaudžia dešimtys vaikų. Negailestingas likimas suartina. Nakties tyloje beglobiai vaikai tampa viena šeima, o niūrūs griuvėsiai ir miesto tiltai – jų namais.

Pažintis su gatvės vaikais

Susitikimas su gatvės vaikais kiek netikėtas. Paaugliai džiaugsmingais šūksniais sveikina Rubeną ir Gilbertą, lyg jie būtų geriausi draugai. Dvasininkas, savo ruožtu, drąsiai juos apkabina, nekreipdamas dėmesio į stipriai apiplyšusius drabužius bei nešvarias rankas. Berniukai, apytiksliai nuo 7 iki 20 metų amžiaus, atrodo gerokai apsvaigę. Rankose jie laiko nedidelius plastikinius buteliukus iš kurių trenkia stiprus acetono kvapas. Vaikai vis kelia buteliukus prie veido, negalėdami atsitraukti nuo jų nė minutei. Kiti drumzliname skystyje mirko nedideles medžiagos skiautes ir tiesia jas prie lūpų, kad galėtų įkvėpti vėl ir vėl. Vaikai svaiginasi acetonu, benzinu, klijais. Svaigalai jiems yra lyg oras. Kai paaugliams tenka rinktis tarp maisto ir acetono, jie net nemirkteldami paskutines turimas monetas atiduoda už galimybę atsvaigti. Jei vaikai negali įsigyti jiems įprastų apsvaigimą sukeliančių medžiagų, jie nuodija save į plastikinius buteliukus pasisemdami lauko kanalizacijos nuotekų, kurios nieko nekainuoja.

Nakties tamsoje pasigirsta čaižus vaikiškas juokas. Lediniai gniaužtai sukausto mūsų širdis. Pakraupę stebime apdujusias, į vieną tašką įsmeigtas jau suaugusių ir dar visai mažų berniukų akis. Mūsų protas generuoja tik vieną mintį – reikia surinkti nelemtus plastikinius buteliukus. Tuo tarpu Rubenas prabyla apie tai, kad svaigalai padeda vaikams sulaukti ryto. Apsvaigę vaikai sušyla, nurimsta ir atsipalaiduoja. Po kurio laiko dingsta alkio jausmas, pasitraukia visos baimės. Apduję vaikai patenka į savo pačių sukurtą pasaulį, kuriame girdi tuos, kuriuos norėtų matyti šalia, ir mato tai, ko iš tikrųjų seniai neteko. Acetono kvapas atstoja vaikams šiltą vakarienę, minkštą lovą, jaukius namus bei rūpestingus tėvus. Vaikų protą ir mintis paralyžiuojantis nuodas priverčia juos patikėti, kad gyvenimas yra gražus.

Po žvaigždėtu Afrikos dangumi mes gaminame sumuštinius. Peilio neturime, todėl duonos kepalą laužiame rankomis. Tarp storų, netaisyklingų duonos riekių dedame kumpio gabalėlį ir paduodame vaikams. Visą dieną maisto burnoje neturėjusiems paaugliams sumuštiniai ir pienas tampa gardžiausia vakariene, už kurią jie dėkoja mums ir dangui. Pasistiprinę vaikai pradeda bendrauti. Klausydami berniukų istorijų, sunkiai atsirenkame kur yra melas ir kur tiesa, tačiau aiškiai pajuntame, kad vaikams nesmagu prisipažinti, jog jie yra beglobiai. Juk nei vienas jų nepasirinko gyvenimo gatvėje savo valia. Netikėtai užklupusi baisi liga, tėvų mirtis ar badas privertė vaikus pradėti savarankišką gyvenimą. Per vieną dieną nebeliko namų, o kartu su jais ir nerūpestingos vaikystės, kurią pakeitė nuožmi kova dėl išlikimo.

„Kakabalika“ berniukų namai

Dulkėtas kelias atveda mus prie „Kakabalika“ berniukų namų. „Kakabalika“ vietine bembų kalba reiškia „saulė pakils vėl“. Idėjos autorius ir „Kakabalika“ namų kūrėjas pastorius Rubenas Sambo pasakoja, kad berniukų namai nėra įprasta vaikų globos įstaiga, „Kakabalika“ – tai vieta, kur niekam nereikalingi gatvės vaikai atranda naujus namus ir šeimą.

Kai įvažiuojame pro vartus, pasijuntame patekę į kitokią realybę, kuri lyg oazė bekraštėje dykumoje atgaivina protą ir sielą. Vaismedžių pavėsyje ant tvarkingai nupjautos žolės išrikiuoti įvairių augalų sodinukai, tarp medžių šakų nardo paukščiai, tekančio vandens pursluose žaidžia saulės spinduliai, o ryškiaspalviuose gėlynuose dūzgia laukinės bitės. Eidami dailiais, akmenimis grįstais takeliais, sutinkame kelis paauglius. Pasisveikindami vaikai mandagiai linkteli galva ir droviai nusišypso. Sodo viduryje stovi didelis mūrinis namas. Jo prieangyje matome malonių veido bruožų vidutinio amžiaus moterį, ruošiančią pietus bei jai talkinančius kelis berniukus. Šeimininkė pasitinka mus taisyklinga anglų kalba ir plačia šypsena. Kiek tolėliau pastebime kitą namų gyventoją, draugiškai mojančią mums ranka. Abi moteris Rubenas pristato berniukų namų „mamomis“.

2004-ais metais Rubenas pirmą kartą ištiesė sumuštinį gatvės vaikams. Zambijos universitete filosofijos magistro laipsnį įgijęs dvasininkas pasakoja, kad susitikimas akis į akį su našlaičiais paliko neišdildomą įspūdį jo širdyje. Rubenas vis sugrįždavo pas vaikus. Galiausiai jis priėmė sprendimą išgelbėti bent dalį jų. 2006-aisiais dvasininkas įkūrė „Kakabalika“ berniukų namus. Dabar čia gyvena 15 vaikų nuo 8 iki 18 metų amžiaus. Berniukais padeda rūpintis Rubeno pavaduotojas Gilbertas Phiri ir dar keli draugai. 24 valandas per parą vaikus prižiūri „mamos“, gyvenančios nedideliame namelyje greta pagrindinio pastato.

Rubenas ir Gilbertas, lydimi savanorių komandos kelis kartus per savaitę išvažiuoja į Lusakos gatves maitinti gatvės vaikų. Tokiu būdu„Kakabalika“ darbuotojai valgydina daugiau nei kelis šimtus našlaičių. Rubenas ir Gilbertas, nešdami vaikams maistą, stengiasi pelnyti jų pasitikėjimą bei draugystę. Dvasininkas ir jo draugas pasakoja vaikams apie Dievą, kuris myli vaikus ir kuriam rūpi jų likimas. Rubenas siūlo paaugliams atsisakyti svaigalų ir pradėti naują gyvenimą jaukiuose namuose su tikra šeima. Tačiau į „Kakabalika“ berniukai paimami tik tada, kai patys to paprašo. Toks darbo su asocialiais vaikais modelis reikalauja daug laiko ir pastangų, tačiau dvasininkas tikina, kad negalima išplėšti vaiką iš jo aplinkos jėga, rezultatas pasiekiamas tik tada, kai žmogus pats to nori.

„Kakabalika“ darbuotojai priima vaikus į namus tokius, kokie jie yra – sužeistus, purvinus, infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS. Dažnai vaikai atvyksta tokie išvargę, kad darbuotojams tenka nešti juos ant rankų. Berniukai vedami į dušą, jiems atnešami švarūs drabužiai bei šiltas maistas. Vėliau seka gydymo ir adaptacijos procesas. Kai vaikai apsipranta naujuose namuose, jie leidžiami į šalia esančią mokyklą. Po pamokų berniukai ruošia namų darbus bei padeda darbuotis darže arba sode. Sodas yra „Kakabalika“ namų pragyvenimo šaltinis, tuo pat metu – puiki „gyvenimo mokykla“ elementarių įgūdžių stokojantiems paaugliams. Namų šilumos apsupti vaikai nurimsta, jų širdys patiki Dievo meile ir žmonių gerumu. Bėgant laikui užgyja kūno ir sielos žaizdos, berniukai tampa įprastais vaikais, niekuo nesiskiriančiais nuo kitų savo bendraamžių. Pabaigę mokyklą vaikai siekia aukštesniojo išsilavinimo, įsidarbina ir sukuria gražias šeimas. Gyvenimo tikslą suradę vaikai palieka „Kakabalika“ namus ir į jų vietą atvyksta kiti berniukai su plastikiniais buteliukais rankose.

Vartydami senas nuotraukas ir žiūrėdami į gatvės vaikus, kuriuos Rubenas ir Gilbertas kažkada parvežė į „Kakabalika“ namus, nepaliaujame stebėtis, kad tai tie patys, šiandien futbolą už lango žaidžiantys paaugliai. Nėra paprasta patikėti, kad gražiai aprengti, mandagūs berniukai laimingomis akimis ir plačiomis šypsenomis visai neseniai su peiliu rankose kovojo gatvėse dėl išlikimo. Tą akimirką dar kartą įsitikiname, kad Dievo meilė ir begalinis žmonių pasiaukojimas vardan kitų daro stebuklus.

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ primena, kad paaukoti skurstantiems Zambijos vaikams galite skambindami arba siųsdami SMS įrašę žodį ZAMBIJAI telefonu 1419. Aukos suma – 5 Lt (1,45 Eur).

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Temos Vaikas, Zambija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt