Pažindintis su italų kultūra pradėjau dailės mokyklos suole per dailėtyros pamokas, kai mokytoja pasakodavo apie iškiliausius renesanso epochos dailininkus, apie Mikelandželo skulptūras, apie įstabią pirmąją baroko stiliaus bažnyčią Romoje – Il Jesu ir Bruneleskio architektūrinius šedevrus. Visa tai dėjausi galvon, svajodama, kaip vieną dieną ten nuvyksiu ir viską pamatysiu savo akimis, tačiau nenumaniau, kad tai įvyks taip greitai. Ta pati dailės mokytoja vasaros pradžioje organizavo kelionę į Italiją, dvi dienas aplankant Romą.
Tai buvo tikriausiai tolimiausia mano kelionė, puikiai prisimenu naktinį savo, šešiolikmetės, skambutį tėvams iš vienuolyno Romoje, kuriame mes buvome apsistoję, ir karštligišką pasakojimą apie patirtą kultūrinį šoką, stilingus italus, ir – negalimas dalykas – neskanius spaghetti. Tik dabar suprantu, kad kavinėje už kampo jų mes užsisakėme remdamiesi ne itališkom, o lietuviškom valgymo tradicijom – ne pietų metu, todėl spaghetti buvo mums pašildyti ir palydėti pašaipia padavėjos šypsena. Jaučiausi tarsi herojė iš James‘o Ivory filmo „Kambarys su vaizdu“ apie jauną anglę, pirmą kartą atvykusią į dvidešimto amžiaus pradžios Italiją, Florenciją su griežta guvernante ir apsigyvenusią nedideliame pensione – tiek pat sutrikusi, kiek susižavėjusi, tiek pat norinti pažinti, kiek bijanti apsijuokti dėl neišmanymo. Vedama smalsumo ir didžiulio noro pamatyti mažiau turistų išvaikščiotus takus, atsiskyriau nuo lietuvių grupės ir be žemėlapio ar didesnio suvokimo, kur reikėtų eiti, pasiklydau Venecijoje. Riminyje vidurnaktį maudžiausi šiltose Adrijos jūros bangose ir pirkau močiutei lauktuvių nuošalioje pajūrio parduotuvėje, kuri, kad ir kaip keista man buvo, vis dar dirbo.
Niekada neužmiršiu vienos akimirkos, kurią patyriau Romoje. Tik vėliau, grįžus namo į Lietuvą ir perskaičius Pauliaus ir Jurgos Jurkevičių knygą „Italija“, supratau, kad tas neįprastas emocinis pakylėjimas ir euforija, ankstų rytą staiga apėmusi mane vaikštant Romos gatvėmis, turi savą pavadinimą – Stendalio sindromas (kai žmogus, pamatęs daug ar labai įspūdingų meno kūrinių, ypatingo grožio objektą, o galbūt ir gamtos vaizdą, išgyvena elgsenos ir psichikos sutrikimą, pasireiškiantį širdies plakimo suintensyvėjimu ar euforine psichologine būsena). Odai jaučiant nelietuvišką karštį, leidau sau užsižiūrėti į laikui nepavaldžią architektūrą, uodžiau sandalmedžio ir saldų besiskleidžiančių gėlių kvapą, kai man į galvą tvoskė pats tikriausias Stendalio sindromas. Akys pradėjo nei iš šio nei iš to ašaroti, man užėmė kvapą mąstant apie grožio ir istorijos derinį, kurį mačiau prieš save – barokinę bažnyčią, ko gero statytą XVII amžiuje, ką tik gatvę kirtusią italų porelę, apie kažką jausmingai diskutuojančią ir visus kitus du su puse milijono Romoje gyvenančių romėnų palikuonių, kasdien galinčių pasižiūrėti į savo atvaizdą vandenyje vis virš kito iš dviejų tūkstančių fontanų šiame mieste. Štai kas yra tikra palaima – vasaros rytas Romoje, kai jauti į visas savo jusles besismelkiančią amžinojo miesto esybę. Nusprendžiau, kad čia aš dar būtinai sugrįšiu.
