- Un bicchiere di vino bianco, per favore! – tai italų kalba pasakyta frazė, kurią išgirdau visai atsitiktinai sėdėdamas viename Kopenhagos oro uosto restorane. Sakinys, suvirpinęs mano ausies būgnelį, nuskambėjo taip energingai, kad nė nepajutau, kaip mano lūpų kampučiai pakilo, o rimtas žvilgsnis, atitrūkęs nuo skaitytos knygos, staiga tapo malonus ir smalsiai ieškojo jo autoriaus. Ir štai ji – moteris, sėdinti prie staliuko netoli manęs. Netruko suprasti, jog ji italė: išskirtiniai veido bruožai, tamsaus gymio, tamsi plaukų spalva. Grįžus jos bendrakeleiviui, vogčia klausiausi jų pašnekesio. Ir visai nesvarbu, kad visiškai nesupratau apie ką jie šnekėjo. Man tiesiog užteko ausimis ryti kiekvieną garsą ir mintyse stengtis jį atkartoti. Sakysit, kad įsimylėjau kalbą? Galbūt..
Skrisdamas lėktuvu mąsčiau, kodėl porelė savo bendravime naudojo daugybę gestų. Grįžęs namo pasidomėjau ir sužinojau, kad visoje Italijoje šis įprotis atsiradęs jau seniai dėl kiekvieno krašto skirtingų tarmių. Besidomėdamas sužinojau ir kitų įdomių faktų, pavyzdžiui, kad italams šeima – tai svarbiausias dalykas gyvenime. Galbūt tokiu tvirtu ramsčiu ji tapo stengdamasi išlikti, kai čia veržėsi skirtingos svetimos kultūros?
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
Kad Italija – Viduržemio jūros mūza, tikriausiai žino kiekvienas. Bet kuo gi ji tokia garsi? Kartą to paties paklausiau ir draugės, grįžusios iš atostogų čia. Ji man atsakė, kad ši šalis pirmiausia garsėja savo išskirtine virtuve. Pasak jos, Italijoje maistas: „Nerealus!“. Kartą išgirdau tokią mintį: Italijoje priimta sakyti, kad visos picos yra skirstomos į dvi rūšis: tikras itališkas ir visas kitas. Iškart prisiminiau tą skambiai ir energingai šnekančią italų porą, kuri pietavo oro uosto restorane, tačiau jie valgė ne picą, kurios tėvyne laikoma būtent Italija, o „Spaghetti“, kurie taip pat yra gana populiarūs šios šalies restoranuose. Be savo unikalumu pasižyminčių patiekalų, Italija garsi ir savo Antikiniu kultūros paveldu. Ne vieną istorijos pamoką teko pasinerti į pačioje Romos širdyje esantį Koliziejaus gyvenimą, mintyse apžiūrėti Panteono kupolą ir kolonas ar tiesiog įsivaizduoti kaip atrodo labiausiai pakrypęs statinys pasaulyje – Pizos bokštas. O kaip gi Italija, be savo kelis šimtmečius garsėjusio pirkliais ir amatais, Viduržemio jūros uostamiesčio – Venecijos? Juk ne veltui čia esantys Dožų rūmai ir Šv. Morkaus bazilika, nepaisant bėgančių metų, neprarado savo žavesio ir vis dar laikomi vieni gražiausių pastatų pasaulyje.
Ir nors Italija ypač populiari savo išskirtine virtuve bei gausiu kultūriniu palikimu, ją taip pat garsina įvairūs menai, muzika, galų gale juk čia yra ir vienas iš pasaulio mados sostine pramintų miestų – Milanas! Kai draugės paklausiau, kodėl kiekvienam būtina aplankyti Italiją, ji man atsakė: „Nes pabuvęs Italijoje bent dieną, gausi optimizmo, geros nuotaikos ir laimės dozę visam gyvenimui, bei išmoksi į dalykus, kurie tave gąsdina pažvelgti kitaip! Tai tipiški italų bruožai, kuriuos jie tarsi spinduliuoja aplinkiniams.“
Taigi, viso to man užteko, kad savyje susikurčiau svajonę, kada nors aplankyti Italiją ir įsitikinti visu šiuo šalies kultūrinio palikimo neapsakomu grožiu bei susipažinti su gyventojų etnine kultūra, tradicijomis, papročiais, legendomis. Ir tikrai žinau, kad būdamas Romoje būtinai aplankysiu garsųjį Trevi fonataną, kurio legenda byloja, jog atsukęs nugarą ir mesdamas monetą į fontaną per kairįjį petį – būtinai į Romą sugrįši dar kartą!
Ciao, a presto!
Simas Rimkus
