Šiandien sapnavau keistą sapną... Stovėdama ant kojūkų užsimetus ožio kailį ant pečių žemai nusilenkinėjau žiūrovams. Širdimi pajutau, kad vaidinimas dar tik prasideda. Įkvėpiau oro. Tebūnie prasideda spektaklis!
Iš tolo girdžiu riaumojančius tigrus – kažkodėl pasijaučiu kaip vienišas gladiatorius kovos lauke. Vaizdas primena daug kartų matytą filmą „Gladiatorius“. Ir pasirodo neklystu – sunkūs šarvai nė kiek nepadeda, kardas vos laikosi drebančiose rankose... „Bet ar taip turi elgtis kariai?“, - klausiu savęs. Todėl iškeliu galvą aukštai ir kaunuos. Nelieka galvoje jokių pašalinių minčių tik viena: „gyvenimas“. Kova tęsiasi... Muša prakaitas... Negaliu pasiduoti dar nenugalėta... Lemiamas smūgis. Ir tigras po mano kojom... Žiūrovai šaukia: „Laisvė! Laisvė!”. Šypsena nušviečia mano veidą. Ir staiga per visą Koliziejų nuaidi gongas, skelbiantis vaidinimo pirmos dalies pabaigą...
Vėl plojimai. Suprantu, kad gladiatorių kovomis viskas toli gražu nesibaigia! Nerimastingai dairausi – kokią staigmeną arena man pateiks šį kartą? Mintyse sutinku geriau iškart pasiduoti, nei dar kartą žaisti „Katę ir pelę“ su tigrais! Pirmas garsas priverčia pašiurpti odą. Bet kuo toliau, tuo labiau rimstu – garsas nėra nemalonus. Maža to, kažkur girdėtas... Taip, tai Nicolo Paganini variacijos, kurias, tokias sudėtingas, kažkada pačiai teko groti... Tiesa, pianinu, o ne smuiku, bet nuo to nė kiek nelengviau. Pažįstama muzika padeda pasijusti tvirčiau ir tada išdrįstu apsižvalgyti aplink. Matau, jog esu menininkų sambūryje. Visi kažkuo tarpusavy panašūs, bet kartu ir skirtingi. Leonardas Da Vinčis, piešiantis abejomis rankomis, Mikelandželas, dailinantis skulptūrą, kuri atrodo tobulai graži... Nepajaučiu, kaip baigiasi antroji vaidinimo dalis.
Aplodismetai. Prasideda trečioji dalis – pati svarbiausia spektaklio vieta. Suprantu, kad tai bus kažkas neįprasta. Jaučiu, kaip žemė slysta iš po kojų. Dairausi ir negaliu suvokti kas čia dedas. Siauros gatvės, spalvotos vėduoklės, auksiniai liūtai.. O aš – kuo tikriausioje gondoloje. Aplink mane vanduo. Matau gyvai tą Veneciją, kuria Cornelija Funke aprašė knygoje „Vagių karalius“. Jaučiu švelnų bangelių mūšos garsą, girdžiu silpną aidą barkarolės. Norėčiau, kad tai niekada nesibaigtų... Tik vienas garsas mane nustebina: įkyrus džrrrrr....
Ir aš atmerkiu akis. Kovo 18 dienos rytas. Pažvelgiu už lango – krenta didelės baltos snaigės... Labiausiai dabar norėčiau, kad mano sapnas virstų tikrove – galimybės gyvai pamatyti, pajausti, paliesti, traukti į save senovės kvapą. Kad tuos visus mažus mano susidūrimus su Roma – knygų, dailės, filmų, muzikos užbaigtų viena didelė kelionė į Italiją.
Tam, kad viskas vyktų iš tiesų ir nesibaigtų, suskambėjus žadintuvo garsui...
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
