Tyliai žengiu gatve. Aplink prietema, ankstus rytas, ne gana to, dar purkštauja dangus, mat nepatenkintas jis, kad medžių pumpurai vis dar nesprogsta. Gatvės lyg ir jaukios, savos, bet ne tos apie kurias svajoju jau daugelį metų. Lyg ir kvepia gatvės šviežiomis bandelėmis, bet ne taip kaip ten.. Ir dangus čia visai ne toks kaip ten.. Net medžiai ten anksčiau savo pumpurams leidžia pasidžiaugti pasauliu. Ne, ne pumpurams pasidžiaugti pasauliu, o pasauliui pasidžiaugti pumpurais. Giliai, beprotiškai giliai įkvepiu ir persikeliu ten.. Žengiu ta pačia niūria gatve, tačiau prieš akis jau matau šviesias spalvas.
Su pavydu klausydavau draugės pasakojimų apie mažus Italijos miestelius, ji ten gyveno kelerius metus. Dažnai paprašau, kad papasakotų man ką nors itališkai, kalbėk kalbėk, maldaujamu balsu prašau jos. Pasisukusi į kairę prieinu eilinį, per daug nieko neišsiskiriantį mūsų miesto amfiteatrą, tačiau prieš akis išnyra didingasis Koliziejus, kuris lyg miražas, papūtus vėjui nuo upės staiga išnyksta, džiugu kad bent jau spėju įkvėpti jo griuvėsių kvapo, taip jis mano atmintyje išliks dar ilgai. Tolumoje matau tiltą. Per jį ėjau šimtus kartų, jis jungia dvi mūsų miesto dalis, tačiau jis ne toks kaip tas tiltas.. Ne toks kaip Florencijoje esantis Ponte Vecchio tiltas. Beprotiškas grožis užgniaužia kvapą. Namas- tiltas ant vandens. O dar ten gausu papuošalų ir brangenybių parduotuvių.. Kol kas galiu tik pasvajoti, bet vieną dieną, aš tikrai apžiūrinėsiu viską iš arti, o tada nupasakosiu kiekvieno brangakmenio formą ir spalvą.
Svaigsta galva nuo stebuklingų vaizdų, tad tiesiai suku į pagrindinę miesto gatvę.. purkštaujantis rytinis dangus vis dar nepaliaujamai glosto veidą, mane tai erzina, tačiau aš nieko nelaukdama persikeliu tiesiai priešais Pizos bokštą. Ne, aš jo dar niekada gyvai nemačiau, bet žinau kaip jis atrodo. Ach mažasis iškrypėlis, įdomu ką stebėjo ir ką bandė įžiūrėti, kad taip į šoną palinko. Apnikta tokių pamąstymų, pagalvoju jog Vatikanas išvalytų mano mintis. Savo didybe ir puošnumu pakerta kojas.. Iš viso, nuo tos kalvos atsiveriantis vaizdas, priverčia pagalvoti, jog Italija po mano kojomis. Rėkia širdis leisk man skristi, leisk apžiūrėti viską iš viršaus! Mintimis ją sustabdau ir sakau palauk, vieną dieną tu galėsi skristi, apžiūrėti viską iš viršaus. Skristi iš džiaugsmo. Ir pagalvoju, jog italai kupini džiaugsmo ir temperamento. Jie turi savą Romą. O mano Roma kol kas gyvuoja mano mintyse, lakios fantazijos dėka. Išalkusi prisimenu draugės pasakojimus, apie mažose gatvelėse kepamas picas, kurias italai valgo be jokios padažo (tik mūsų meistrai sugeba viską užmaskuoti pomidorų tyrele, o ten ne...). Ir jie valgo picas rankomis, pasimėgaudami, gal net šiek tiek čepsėdami. Pajuntu tirpstančios picos skonį burnoje. O dar itališki makaronai su gausybe baziliko.. šviežių pomidorų ir gaivaus itališko vyno taure..
Pašoku iš džiaugsmo į viršų ir paneriu tiesiai į Venecijos kanalą. Vanduo ne pats švariausias, tačiau man ištiesia ranką mano mylimas vaikinas.. įtraukia mane iš vėsaus vandens tiesiai į gondolą. Mintimis mes plaukiame tolyn ieškodami kelio į Romą, tarp 150 skirtingų Venecijos kanalų. Ji tokia sava ir širdžiai artima. Pavydžiu kiekvienam kas ją aplankė, aplankys arba šiandieną vaikšto mažomis jos gatvelėmis. Kyla saulė, o aš skubu į darbą. Svajonės baigėsi, realybė sugrįžo pas mane. Italija, tu mano širdyje.
