Šiandien liko tik prisiminimai. Ryškiausia frazė: „viskas praeis ir aš kada nors tai tik prisiminsiu“. O viskas buvo taip. Dabar man 21 metai, prieš 18-iktą gimtadienį likus keliems mėnesiams (tą dieną prisimenu kaip šiandien) stovėjau mamos kambaryje prieš didelį veidrodį ir pastebėjau, kad ant kūno labai daug apgamų. Šalia stovinčiai mamai pasakiau: „Mamyt žiūrėk, kiek pas mane daug apgamų, gal aš vėžiu sergu?“ Nuo to viskas ir prasidėjo.
Ėjo savaitės, pradėjo beprotiškai skaudėti galvą, po kurio laiko atsirado dusulys, nebegalėdavau atsikelti iš lovos, nes arba skausmas būdavo nežmoniškas, arba vos nueidavau nuo namų iki vartelių. Žinoma, tai truko tik kelias dienas, nes mama vis ragino eiti pas daktarą pasitikrinti, bet aš visai to nenorėjau, kol vieną dieną persižodžiavome su mama ir aš vien tik dėl to, kad nebūti namuose, nusprendžiau važiuoti į polikliniką. Kelias buvo beprotiškai sunkus, dusau, galvojau niekaip nenueisiu to 1 km iki stotelės. Buvo ir silpna ir bloga, bet nuėjau.
Nebegalėdavau atsikelti iš lovos, nes arba skausmas būdavo nežmoniškas, arba vos nueidavau nuo namų iki vartelių
Atvažiavus į polikliniką daktarė man pasakė, jog taip jaučiuosi dėl to, kad per mažai judu, ir liepė eiti sportuoti. Kai galiausiai pati išsiprašiau, kad man padarytų BKT (bendrą kraujo tyrimą), jėgų iš viso nebeliko. Po procedūros atsisėdau koridoriuje ant suoliuko ir nežinojau ką daryt, nes supratau, kad toli nenueisiu, bet jau nebegalėjau susivokti, kad galiu išsikviesti taksi. Paskambinau mamai ir pasakiau, kad man labai bloga ir kad aš nežinau, kaip grįžti. Mama (kadangi pati nevairuoja) pasakė kuo greičiau išsikviesti taksi. Atvažiavau namo, iš karto atsiguliau ir užmigau. Jaučiausi labai išsekusi.
Praėjus kelioms valandoms ir grįžus tėčiui iš darbo, nuvažiavome i polikliniką atsakymų. Sesutė vos mane pamačiusi koridoriuje pabalo ir tepasakė, jog išsiuntė greitąją pas mane namo. Kodėl? Nes mano hemoglobinas buvo 45, kai tuo tarpu sveiko žmogaus 120-150. Nuo to viskas ir prasidėjo: pylė kraują, organizmas atmetinėti pradėjo, spaudimas krito, sąmonė prarasta, reanimacija... Gulėjimas ligoninėje ir daktarų kasdieninė frazė: „Mes nežinome kokia, bet tai piktybiška kraujo liga. Kai kuriems nustatyt negalime, kai kurie miršta, nes nežinome nuo ko gydyti.“ Žemė slydo iš po kojų...
Lygiai per 18 gimtadienį gavau „dovaną“ – diagnozę: leukemija (kraujo vėžys). Išgirdusi ėjau ir verkiau taip, jog nemačiau pro ašaras kelio iki palatos. Vienintelė mintis sukosi galvoje: man nieko nereikia, nei pinigų, nei brangių daiktų, aš tiesiog labai noriu gyventi. Daktarų prognozės buvo liūdnos, jie sakydavo atvirai, jog nežino, ar gyvensiu.
Prasidėjo mano gydymas, chemoterapija. Būdavo be galo bloga, visus metus pykino, mažai valgydavau, nekalbu apie komplikacijas, kai kraujas nekrešėjo, kai sutriko inkstų veikla, kai išberdavo, kai atsirado trombas galvoj. Tyliu apie tai, jog neturėjau nei vieno plauko ant kūno. Į veidrodį nežiūrėdavau. Buvau pikta ir nieko matyti nenorėjau. Pirmus 3 mėnesius net lauke nebuvau. Vos išėjus kelioms minutėms, nualpau. Karts nuo karto žiūrėjau pro langą ir taip norėdavau namo...
Lygiai per 18 gimtadienį gavau „dovaną“ – diagnozę: leukemija. Išgirdusi ėjau ir verkiau taip, jog nemačiau pro ašaras kelio iki palatos
Po kokių 9 mėnesių daktaro verdiktas: chemoterapija iki galo neužmuša piktybinių ląstelių, kaulų čiulpuose normaliai nesigamina ląstelės. Reikia kaulų čiulpo donoro – kitaip ilgai neišgyvensiu. Po mėnesio nustatė, jog sesuo man tinka kaip donoras. Tai buvo didžiausia gyvenimo dovana man, bet dar viena žinia: prieš transplantaciją duodama labai stipri chemoterapija. Variantai tik 2: arba iškarto mirsiu nuo komplikacijų, arba mirsiu dėl to, kad nesigydau, arba įvyks stebuklas ir viskas bus gerai. Aš visada labai tikėjau, žinojau, kad man reikia gyventi, kabinausi nagais už šiaudo.
Praėjo jau 3 metai. Šiandien aš sveika, turiu gražius plaukus, mokausi medicinoje, nes noriu padėti kitiems. Turiu nuostabų draugą ir nuostabiausią šeimą, kuri visada šalia. Taigi, mielieji, niekada nenuleiskite rankų, nors ir kiti nebetikės, kad viskas bus gerai. Tikėjimas – svarbiausia! Aš tikiuosi, kad žmonės, kuriems labai reikia, perskaitys mano istoriją ir jiems bus žymiai lengviau. Stiprybės!
Pasidalink savo istorija, kad įkvėptum kitus! Dalyvauk konkurse „Silpname kūne – stipri dvasia“ (sąlygos čia). Galbūt tu, tavo kaimynas, draugas, artimasis turi silpną kūną, tačiau savo vidine jėga ir stiprybe galėtų būti pavyzdys aplinkiniams?
Savo istorijas iki gruodžio 12 d. įkelkite čia arba siųskite el.paštu ikrauk@15min.lt. Jūsų pasakojimai bus skelbiami Ikrauk.lt ir 15min.lt.
Įdomiausių 3 istorijų autorius apdovanosime prizais – 3 mėnesių neribotomis sporto ir sveikatingumo klubų tinklo „Impuls“ narystėmis bet kuriame mieste, kur yra „Impuls“!
