Prisimindama tai, kas nutiko prieš beveik ketverius metus, matau save iš šono ir kartais net susimąstau, ar tikrai taip buvo, o gal visa tai nutiko ne man. Visai prieš Kalėdas, labai netikėtai man diagnozavo kraujo vėžį. Apie šią ligą žinojau mažai, o pirmas mano klausimas, sužinojus diagnozę, buvo: „Ar galėsiu grįžti šventėms namo?“.
Žinoma, namo manęs nebeišleido, o ligoninėje praleidau du mėnesius, vėliau trumpa viešnagė namie, tada atgal į ligoninę – tokiu rimtu gyvenau pusmetį. Ir ne tik aš, bet visa mano šeima. Patalpoje be manęs gydėsi bent 3 ligoniai, tad vienu metu daug lankytojų būti negalėjo, todėl mano namiškiai planuodavo apsilankymo grafiką.
Mama pakaitomis su sese atvažiuodavo dienomis, o vyras – po darbų vakarais. Tėtis, kuriam iš darbo atsiprašyti, būdavo sudėtinga, „užsisakydavo“ savaitgalius. Atvažiavę jie ne tik su manimi kalbėdavosi, ypač vėliau, kai kalbėti man būdavo sunku, dėl išopėjusios burnos, pykinimo ar jėgų trūkumo, jie skaitydavo, megzdavo, spręsdavo darbinius reikalus, tačiau visąlaik būdavo šalia. Net jei miegodavau ir visą dieną žodžio neištardavau.
Sunku apibūdinti tą jausmą, kai esi tarsi kitame pasaulyje, kuriame užsimerkus skauda mažiau, tačiau namiškiai tai suprato. Būtent tas palaikymas, lankymas, pasakojimai apie tai, koks lauke oras, ką veikia mūsų katinas, kas vyksta už šios ligoninės sienų ir buvimas kartu, padėjo ištverti pačias sunkiausias ir ilgiausias dienas ligoninėje.
Gydymas buvo sunkus ir sekinantis, tiek fiziškai, tiek emociškai. Žinantys apie mano ligą, sako, jog esu labai stipri, tačiau aš taip nemanau. Atsidūręs tokioje situacijoje neturi kito pasirinkimo ir privalai būti stiprus. Labai sunku kovoti su liga, jei netiki, kad išgyvensi, netiki, kad pagerės. Net ir sunkiausiais laikotarpiais, sugniaužus kumščius, sau kartodavau, kad viskas bus gerai. Šiandien esu sveika ir laiminga.
Rašiau apie artimųjų palaikymą, tačiau šios istorijos nebūtų, jei ne vienas ypatingas žmogus. Man labai pasisekė, nes atsirado žmogus, kuris padovanojo man kaulų čiulpus ir išgelbėjo mano gyvybę, nors mačiau ir tokių, kurie šios dovanos nesulaukė. Ar ne nuostabu būtų dovanoti žmogui gyvenimą, tiesiog pasidalinant savo kaulų čiulpais? Tai galėtų tapti svarbiausiu ir prasmingiausiu dalyku, kurį nuveiksite šiame gyvenime.
Nors niekam nelinkėčiau to patirti, liga man davė vertingų pamokų. Kiekvieną rytą, kai pabundu, džiaugiuosi dar viena puikia diena. Gyvenimas yra labai gražus, jei tik sugebi vertinti tai, ką turi. Pastebiu, kad patys susikuriame daugybę problemų, tačiau jei tik esi sveikas pats ir tavo artimieji – tai ir yra svarbiausia, o visa kita vienaip ar kitaip išsispręs.
Kiekvieną kartą, net ir trumpam išsiskirdama su mylimuoju, stipriai jį apkabinu ir tą prisiminimą saugau iki kito mūsų susitikimo. Rytojaus gali nebebūti, todėl tiems, kuriuos brangini, tą reikia pasakyti ar parodyti dar šiandien. Ir dar – būti gerais vieni kitiems – juk nežinai kada kito pagalbos tau gali prireikti pačiam.
Pasidalink savo istorija, kad įkvėptum kitus! Dalyvauk konkurse „Silpname kūne – stipri dvasia“ (sąlygos čia). Galbūt tu, tavo kaimynas, draugas, artimasis turi silpną kūną, tačiau savo vidine jėga ir stiprybe galėtų būti pavyzdys aplinkiniams?
Savo istorijas iki gruodžio 12 d. įkelkite čia arba siųskite el.paštu ikrauk@15min.lt. Jūsų pasakojimai bus skelbiami Ikrauk.lt ir 15min.lt
Įdomiausių 3 istorijų autorius apdovanosime prizais– 3 mėnesių neribotomis sporto ir sveikatingumo klubų tinklo „Impuls“ narystėmis bet kuriame mieste, kur yra „Impuls“!
