Dauguma moterų yra girdėjusios apie italų vyrų temperamentą – kiek filmų pastatyta, kiek knygų parašyta apie itališką meilę. Kartais vis perskaitome vieną ar kitą meilės istoriją spaudoje, o kaip yra iš tikrųjų? Kiek yra tiesos, o kiek – išgalvotų dalykų?
Jau trečią mėnesį gyvenu Pietų Italijoje, Sicilijoje, todėl norėčiau pasidalinti mintimis apie tai dar kartą. Koks gi iš tikrųjų yra tas „tikras italas“ juodomis garbanomis, juodai rudomis aistringomis akimis, nužvelgiantis kiekvieną jauną gražią moterį? Kodėl važiuodamas mašina jis sulėtina greitį, jei pro šalį praeina mergina? Kodėl akimirksniu jis gali padovanoti jai dangų ir pažerti žvaigždes po kojomis?
Italams visos užsienietės gražios
„Straniera“ ( italų kalboje – užsienietė) čia vadinamos visos merginos, atvykusios iš kitų šalių. Jos greitai pastebimos, o tai prilygsta įdomiam nuotykiui vietinėje visuomenėje. Tokio požiūrio nėra Romoje ar Milane (tai – kosmopolitiniai didmiesčiai, vieni didžiausių Europos miestų). Atvykus gyventi į mažesnę vietovę Italijoje, tampi svarbiausiu metų įvykiu. Ir jeigu tokių „įvykių“ yra net keli tuo pat metu... Manau, jūs galite įsivaizduoti!
Nepaisant to, kad akiniai nuo saulės slepia tavo akių spalvą, kad tavo plaukai tamsūs ir esi pakankamai tamsaus gymio, atrodytų, jog kiekvienas vyras čia turi įtaisytą radarą, kuris jam siunčia signalą su tekstu „SOS: Straniera“. Nėra jokio skirtumo, ar šiandien esi pasigrąžinusi, ar ne, esi spuoguota, stambi, liekna, aukšta, žema – tu esi „straniera“, vadinasi, „bella“ (italų kalboje – graži). Dažnai susimąstome, kodėl to nėra pas mus, kodėl turime puoštis kelias valandas, o mūsų „princas ant baltojo žirgo“ vis tiek dažniausiai nepastebi arba užmiršta komplimentą pasakyti garsiai. Ar tikrai norime būti vadinamos „bella“ vos tik iškėlusios koją už namų slenksčio? Vietinės italės sako, kad merginos iš Šiaurės Europos yra „kitokio grožio“ ir toks vyrų dėmesys yra normalus reiškinys, tad reikėtų prie jo pratintis.
Italai myli dvejopai
Mano bendradarbė latvė (su ja kartu dirbame tarptinių projektų konsultavimo įmonėje Sicilijoje) puikiai apibūdino užsienietės situaciją Italijoje: jautiesi tarsi būtum pelė, patekusi į planetą, kur vieninteliai gyventojai – katinai, ir jie, jei tik galėtų, mielai pasigardžiuodami suėstų tave kaip skanėstą bet kuriuo paros metu: pusryčiams, pietums, vakarienei ar naktipiečiams.
Gilindamasi į itališką karštakošiškumą ir temperamentą norėčiau pastebėti, jog yra dviejų tipų meilė: „myliu tave šiandien“ (žinoma, žodis „šiandien“ niekada neištariamas garsiai) ir „myliu tave amžinai“ (tačiau tai nebūtinai iš tiesų reiškia „amžinai“). Gana dažnai itališkas „amžinai“ būna lygus neištartąjam „šiandien“. O kaip atrasti skirtumus tarp tų dviejų frazių? Manau, svarbu tolimesnis kontaktas tarp žmonių (o ar iš tikrųjų buvo tas kontaktas?), tuomet tie skirtumai bus beprasmiai.Teko pažinti daug porų, kurios jau daugybę metų gyvena kartu, sukūrė gražias šeimas arba palaiko labai gražius draugiškus tarpusavio santykius.
Motinos kultas šeimoje
Moteris čia labiau gerbiama negu pas mus. Manau, kad taip yra todėl, kad šeimoje motinos vaidmuo daug svarbesnis.Italui vyrui mama yra aukščiausia vertybė, tai joks mitas. Pasiteiravus italo gauni atsakymą, jog tikros itališkos virtuvės subtilybių gali paragauti tik pas jo mamą namuose (jei jis nevedęs, tai reiškia ir pas jį namuose), jog jo mama pati nuostabiausia ir tik panašią į savo mamą jis galėtų vesti. Italijoje manoma, jog su tėvais gyventi reikėtų iki vestuvių. O vestuvės dažniausiai švenčiamos pakankamai vėlai, apie trisdešimtus – trisdešimt šeštus metus. Galbūt tai netgi geriau, nes šeimos čia daug tvirtesnės, o skyrybos retas ir nelabai gerbtinas dalykas, ypatingai jeigu šeimoje yra vaikų. Taip pat jaučiama didelė moters ir vyro vaidmens atskirtis. Yra „moteriški“ darbai ir „vyriški“ darbai, moterų „reikalai“ ir vyrų „reikalai“. Matyt, būsiu nesuprasta daugelio moterų, galvojančių, jog nėra skirtumų tarp lyčių ir visi esame besąlygiškai lygūs, tačiau man tai atrodo gana žavinga. Manau, kad tokiu principu sukurta šeima yra stipresnė.
Lietuviams yra ko pasimokyti
Juokingiausiu anekdotu Italijoje, mano nuomone, yra didelis kosmetikos priemonių pelnas, nes plaukų želės ir kitų panašių prekių gaminimo mastai yra labai dideli. Turbūt 95% ar netgi daugiau italų vyrų, vaikinų ar berniukų kiekvieną dienąsavo šukuoseną formuoja naudodami želė. O italės merginos, dažnai apkalbėdamos vyrus, vartoja posakį: „Pas jį tik plaukų želė ant galvos, o galvoj nieko.“ Ir nesvarbu, vaikinas dirba statybose ar ofise, jis visuomet pasitempęs, susitvarkęs, kvepiantis. Galima tik pagirti italų vyrus už šį jų bruožą.Tenka pripažinti, kad pas mus, Lietuvoje, šioje srityje vaikinukai kartais pamiršta vieną ar kitą smulkmeną.
Iš italų visiems vyrams reikėtų mokytis džentelmeniškumo. Sakoma, jog vyras, mokėdamas už pietus kavinėje, tikisi iš merginos artimesnių santykių. Nenorėčiau su tuo sutikti, nes visai nesvarbu, ar tai yra tavo vaikinas, ar bendradarbis, galbūt draugas ar verslo partneris – jis niekad neleis moteriai apmokėti sąskaitos. Pasiteiravus, kodėl taip elgiamasi, visada gauni tą patį atsakymą – kad taip reikia, nes jis vyras. Tai – itališkos kultūros dalis.
Gyvenu pačiame gražiausiame, karščiu ir temperamentu alsuojančiame Europos kampelyje. Ir kartais tiesiog sunku suvokti, ar tas įkyrus ir ypatingas dėmesys iš tiesų erzina ir vargina. Matyt, prie visų elgesio subtilybių reikia priprasti, nes visa tai yra nepakartojamos ir savitos Italijos kultūros dalis.
