Vilniaus kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ salė trečiadienio vakarą buvo itin marga – aktoriai, dizaineriai, šokėjai, keli Seimo nariai ir kiti kviestiniai svečiai.
Mirgėte mirgėjo fotografų blykstės, kurios taikėsi užfiksuoti geresnį kadrą. Šurmulys netilo.
Kino festivalio „Scanorama“ publikai, buvo pristatytas išankstinis vaidybinio Kristijono Vildžiūno filmo „Kai apkabinsiu tave“ seansas. Filmas paremtas teatro režisieriaus, aktoriaus Romualdo Juknevičiaus ir jo dukros Dalios Juknevičiūtės istorija. Antrojo pasaulinio karo pabaiga – skaudžiausia nelaimė, atnešusi tiek daug blogybių baigėsi, tačiau kelią „pastoja“ kita – Šaltasis karas. Berlynas, 1961 metai, keli mėnesiai iki jo padalijimo siena. Vakarų Vokietijoje (toliau – VFR) Rūta (akt. Elžbieta Latėnaitė), rytų Vokietijoje (toliau – VDR) – jos tėvas Vladas (akt. Andrius Bialobžeskis).
Filmas padalintas į dvi dalis – dabartį ir praeitį. Praeities įvykiai, tai 1944 metų Kaunas, kai Rūta dar buvo maža ir gyveno kartu su tėvais. Deja, dėl karo jiems teko bėgti iš Lietuvos. Motinai ir dukrai tai pavyko padaryti, tėvui – ne, jis nespėjo į autobusą. Kurioziškai graudu, kai žinome, kad ši istorija nėra išgalvota.
Taigi filmas – apie sudužusį žmonių gyvenimą, kurį gali pakreipti viena lemtinga klaida. Filmo komanda tikrai neprasta:
Andrius Bialobžeskis (tėvas Vladas);
Elžbieta Latėnaitė (duktė Rūta);
Margarita Broich (buto šeimininkė);
Jurga Jutaitė (Rūtos draugė);
Giedrius Arbačiauskas (sovietų saugumietis);
Aleksas Kazanavičius (sovietų saugumietis).
Sovietų saugumo agentai tuo metu vykdydavo grobimus, apribodavo žmonių laisvę. Rūtos tėvas buvo tik „įrankis“ tam. Taip buvo bandoma išvilioti Rūtą iš VFR. Ar nugalės tėviška meilė visus pavojus ?
Beveik visos filmo scenos buvo sukurtos Kaune ir Vilniuje. Tik kelios – Berlyne. To priežastis – po Berlyno sienos griuvimo miestas virto didžiuliu metropoliu.
Labai teigiamą įspūdį paliko aktoriaus Andriaus Bialobžeskio įkūnytas personažas – tėvas Vladas. Ramus vaikų rašytojas, mažai kalbantis, visa širdimi norintis susitikti su dukterimi, tačiau nujaučiantis artėjantį pavojų. Filmo pabaigoje darosi vis labiau prislėgtas ir depresijos kamuojamas žmogus. Šįkart Andriaus Bialobžeskio vaidyba tikrai įtikino. Ne mažesnį indėlį vaidybai skyrė ir aktorė Elžbieta Latėnaitė, vaidinusi dukterį Rūtą. Jaunatviškas maksimalizmas, užsidegimas, didžiulis noras – visu tuo tiesiog „degė“ jauna mergina.
Patiko ir tai, kad filmo metu buvo kalbama vokiškai, o ne vien lietuviškai. Tai neleido filmui tapti „mažiau realiu“ (kaip nutiko filmui „Dievų miškas“).
Kalbant apie garso takelį, šįkart jis nebuvo toks įtaigus, kokio norėjosi. Vis bandė suvirpinti širdies gelmes, tačiau vis kažkur nutrūkdavo ir „pasimesdavo“.
Operatoriaus darbas įsiminė – mažos, tačiau svarbios detalės, jos buvo pabrėžtos ir akcentuotos. Filmavimo darbu neturėtumėte nusivilti – patiko „prisiminimų“ (angl. flashback) – praeities vaizdavimas. Taip pat panaudotos kelios autentiškos kino juostų dalys, kuriose matome Berlyno sienos statybą, patį miestą (jos buvo filmuotos be garso, tad filmo kūrėjams teko daug dirbti, kad galėtų jas paversti „įgarsintomis“ Jų nedaug, tačiau jos tikrai suteikia filmui vizualinį „svorį“.
Išskirti norėčiau personažų, rūbų kūrimo stilistus, kuriems tai pavyko puikia perteikti.
Kadangi filmas yra sukurtas pagal atsiminimų laiškus, tad pabaiga čia nutrūksta labai... Staiga. Ir tai nėra blogai. Filmo pabaiga palieka klaustuką ir leidžia nuspręsti žiūrovui – o kas buvo toliau ?
Diagnozė – į filmą verta nueiti vien tam, kad tai šių metų bene geriausias lietuvių kūrybos darbas („Anarchija Žirmūnuose“, „Zero 2“, „Eurazijos aborigenas“, „Atsisveikinimas“ – neužmirškime ir jų). Filmo laikas neprailgsta – nors jis yra labai lėtas, tačiau gražiai pateiktas. Neverta eiti tiems, kas tikisi veiksmo scenų – filmas nesistengia to parodyti. Filmo epicentras – žmonių būsena tuo sunkiu laikotarpiu.
+ įtaigiai papasakota istorija;
+ surinkta puiki aktorių komanda;
+ operatoriaus darbas;
- garso takelis;
- mažai „prisiminimų“ (angl. flashback), jų trūko.
