Antrus metus naktinį Kauną sujudino muzikos, šokių, filmų bei įvairių kitų meno formų išsiilgusių žmonių žingsniai. Nors vakarėjant miestą temdė niūrūs debesys, tačiau tai neatbaidė kauniečių ir miesto svečių naktį skirti kultūrai.
Vertėtų pagirti organizatorius už sumanumą, kad taip puikiai paskirstė veiksmą į keletą taškų, kad būtų galima mėgautis norimu reginiu be jokių nemalonių incidentų. O dabar apie tai, ką pavyko pamatyti.
Sausakimšoje Vilniaus gatvės požeminėje perėjoje vargiai galėjai rasti laisvos vietos. Čia vyko dviejų vaikinų, Dovo ir Arno (kitaip žinomų kaip „Outdance“), pasirodymas. Įmantrius jų judesius bandė atkartoti ir drąsos įgavę žiūrovai, tačiau „Outdance“ tempo pavyti jie nesugebėjo. Palikus perėją, ausis pasiekia kiti, liaudiškos muzikos, garsai. Į šventę susirinkę žiūrovai neliko abejingi liaudiškiems šokiams ir vis didino trypiančių smagias polkutes ratelį. Jiems grojusių muzikantų veiduose matėsi džiaugsmas, matyt, jie nesitikėjo tokios žmonių gausos. Norinčius patrepsėti kojomis pagal kitokius ritmus prie fontano kvietė talentingi „DJ Deepyfes“ ir „DJ CoFee“ bei elektroninės muzikos virtuozų grupė „Alejandro“. „VJ Kultūrinio veiksmo“ dėka esančių vaizdo projekcijų galėjai pasijausti lyg klube po atviru dangumi, kur įvairūs vaizdai tik dar labiau padėjo įsijausti į muzikos dažnius, kurie bėgiojo kūnu. Prie „Coffee Inn“ buvo šokamas lindy hopas, kurio pašėlęs ritmas įsuko ne vieną porą. Pavargusieji nuo šokių galėjo pailsinti kojas prisėsdami, o gal ir priguldami ant sofų. Atsigavus kūnui reikia palavinti ir protą, tad jaukiose kompanijose susėdę žmonės maloniai pasišnekučiuodami žaidė įvairius stalo žaidimus - tokie tie „Sofų vakarai“. Atgavus jėgas prie Soboro laukė „Cechas.com“ grupė, kuri pasiūlė susipažinti su papildyta realybe ir išmėginti savo jėgas žaidžiant virtualų krepšinį. O jei per tą laiką pabodo apranga - ne bėda. Šalia esanti „Drabužių mainų spinta“ buvo pasiruošusi padėti bet kokiu atveju. Pasibaigus žaidimams šalia pradėta rodyti animacinių pilnametražių filmų režisieriaus Hayao Miyazaki kūryba, kurią buvo galima stebėti patogiai įsitaisius patogiuose sėdmaišiuose. Ieškančius sielos atgaivos viliojo „Švyturys-kultūrkė“. Čia buvo galima išvysti muzikos ir ritualinio šokio instaliaciją, kuri savo jausmingumu tiesiog užgniaužė kvapą ir užliūliavo lyg sapnas. Bet kiekvienas sapnas baigiasi ir tenka grįžti į realybę. Realybę, kurią išvydome monospektaklyje,kuris pastatytas pagal G.Grajausko pjesę „Lietuviai“. Nors ji truko beveik valandą,laikas tikrai neprailgo. Aktoriaus Dariaus išraiškingumas pakerėjo visus salėje buvusius. Rezultatas – gėlės ir gausūs aplodismentai, kurių aidas dar ilgai skambės Kultūros centre.
Bet visgi buvo ir dalykų, kurie kiek nuliūdino. Norėjus užeiti pasižvalgyti po Kauno fotografijos galeriją buvau nemaloniai nustebinta, nes už įėjimą reikėjo susimokėti, nors skelbiama, kad renginys yra nemokamas. O kitas dalykas, programa nevisai atitiko tai, kas vyko – iki ryto turėjusios veikti vietos praėjus vos porai valandų po vidurnakčio nebedirbo. Belieka tikėtis, kad šios šventės sulauksime ir kitąmet, o į trūkumus bus atsižvelgta ir renginys truks tol, kol pradės švisti.
Šventinius momentus įamžino Gedmantas Rimeikis.
