Manto Kvedaravičiaus režisuotas dokumentinis filmas „Barzakh“, finansuotas režisieriaus Aki Kaurismaki ir pirmą kartą parodytas Berlyno kino festivalyje, kur sulaukė didelio dėmesio, sekmadienį buvo pristatytas „Kino pavasaryje“. Prieštaringų nuomonių sulaukęs kūrinys neabejotinai yra džiugi naujiena Lietuvos kultūriniame pasaulyje.
„Barzakh“ – islamo teologinė sąvoka, atskleidžianti filmo veikėjų vidinę būseną. Tai – riba, skirianti gyvybę ir mirtį. Čia esantis negali nei valgyti, nei gerti, bet nepriklauso ir dvasių pasauliui. Tai filmas apie vaiduoklius – nei gyvus, nei mirusius, Čečėnijos karinėje zonoje pagrobtus ir dažniausiai negrąžinamus. Jų šeimos meldžia, kad jie būtų mirę, nes geriau faktas, negu nežinia ištisus metus ir tušti valstybės pažadai.
Šalyje, kurioje žmogaus paieška tampa bevaisė, lieka tikėjimas. Moterys eina pas aiškiaregę, kurios ištarta tiesa šiuo atveju yra beatodairiškai tikresnė už valstybės pateikiamus miglotus faktus. Režisierius jautriai vysto įtampos „antiteroristinėje“ santvarkoje būseną, vietoj politinių faktų pasirinkęs atskleisti gyventojus supančią baimę ir nežinią.
Filmas, kurio pagrindinis objektas – sapnai, vizijos ir gedulas – fone saugo nematomą, bet aiškiai jaučiamą grėsmę ne tik filmo kūrėjams, bet ir auditorijai. Čečėnijos karo zonos modelis yra ribinė būsena, reprezentuojanti šių dienų valstybės modelį apskritai. Režisierius skatina žiūrovą, dar nepasiekus kraštutinės situacijos, keisti požiūrį į gyvenimą, artimą žmogų, mums suteiktą laisvę.
Čia pasakojamos istorijos nėra tokios informatyvios kaip vaizdu ir gedulo poezija sukurtas įspūdis. Apart sukrečiančio fono, estetika čia atlieka pagrindinį vaidmenį, meditatyviais peizažais kurdama tik muzikai ir estetikai būdingą atpažinumą. Tai daugiasluoksnis meno kūrinys, atskleidžiantis įvairiaspalvę informaciją – tiek politinę, tiek meninę.
