„Pamirštų sapnų urvas“ („Cave of Forgotten Dreams“, rež.: Werner Herzog, 2010 m.)
Pirmą kartą festivalio „Kino pavasaris“ istorijoje šiemet pristatytas filmas 3D formatu. Tai dokumentinis filmas „Pamirštų sapnų urvas“ apie 1994 metais atrastą „Chauvet Pont d’Arc“ urvą Pietų Prancūzijoje.
Šiame urve rasti kadaise gyvavusios kultūros pėdsakai (o gal, teisingiau pasakius, įkalčiai?) stebina ne tik ilgaamžiškumu: piešiniams daugiau nei 30 tūkst. metų, bet, atrodytų, pats laikas nedrįso jų paliesti. Autentika kone pribloškia, suvokus, kad delno atspaudai ant uolos – prieš galybę metų gyvenusio žmogaus.
Stebina nesuklastoti praeities atvaizdai, piešinių technikos precizika: įrodyta, kad jie piešti „vienu mostu“, neatitraukiant rankos, o detalių išbaigtumas netgi leidžia daryti mokslinių tyrimų apibendrinimus apie tai, kaip atrodė vienos ar kitos gyvūnų rūšys.
Į „to laikmečio“ tapybą pažvelgta iš istorinės perspektyvos, atskleidžiant, kad kai kurie įvaizdžiai nepakito, o jų tradiciją tęsė, pavyzdžiui, Pablo Picasso ar jau istorija tapęs serialas „Gelbėtojai“.
Viena iš išvadų, kurią „sau pasidariau“, buvo ta, kad įvairių sričių urvų tyrinėtojai yra gan pamišę, vieni, ieškodami urvų, bando juos užuosti, kiti, kad parodytų, kaip veikia prieš dešimtis tūkstančių pagaminta dūdelė sugroja JAV himną, apsirengę kailiais it urviniai žmonės...
Manau, kad pasirinkimas trimatės erdvės vienareikšmiškai pasiteisino: viena vertus leido „geriau įsijausti“ į urvų tyrinėtojų „kailį“, o kita – visapusiškiau leido pajusti tiek piešinių įstabumą ir jų erdvinį išplanavimą, tiek medžiagos trapumą ir subtilumą.
Tiesa, šiek tiek kliuvo „užkadrinio“ kalbėtojo dramatizmas ir bandymas mistifikuoti, suteikti metafizinių prasmių... Matyt, kaltas bus nelemtas pragmatizmas, neleidęs įsijausti į bandymus sukelti apmąstymus.
Daugiau informacijos čia.
