Dešimtąjį Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ koncertą Piano.lt salėje pradėjo gerb. mokytoja E.Pakalnienė žodžiais: „Atiduokime mes šį vakarą Šv.Cecilijos globai“.
Regis, taip ir nutiko... Lapkričio 16-ąją neįprasta aura alsuojančioje pilnutėlėje salėje kūrinius vieni po kitų atliko tiek mokiniai, tiek mokytojai ir lyg pačios Šventosios (bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėjos) dvasia nepaliko iki paskutiniųjų akordų.
Suskambus Z.Fibich „Pastoralei“, kurią atliko D.Trimonis ir B.Bizevičiūtė, kūnu ėmė bėgioti šiurpuliukai, o muzikos garsams skverbiantis į dangų, siela, regis, atsiskyrė ir ėmė sklęsti virš kasdienybės...
Ar muzika gali taip paveikti žmogų? Ar keli išjausti garsai turi tiek įtakos, kad akimirkai užmirštum, kas patsai esi ir atsiduotum tik kuriamam jausmui? Apsidairau aplinkui. Salė susikaupusi ir visa alsuoja vienu ritmu. S.Subačiui skambinant P.de Rosa „Paryžiaus dangus“ širdis lyg aprimsta ir žvilgsnis jau žaismingai bėgioja akordeono klavišais.
Sekantis smūgis – A.Piazzolla „Oblivion“ (N.Mikulskienė, L.Šulskutė, S.Subačius, M.Gedminienė ir T.Šlaustienė). Smičiui palietus smuiko stygas, regis, jau visko patyrusi ir išgyvenusi žmogaus širdis vieno garso yra suspaudžiama kaip niekad. Suspaudžiama ir nebepaleidžiama. Akies kamputyje sužybsi ašara... Darni visuma, kai nieko nebetrūksta.
Vakarui tęsiantis ir Šv.Cecilijos dvasiai, regis, sklandant ore vieni kūriniai keičia kitus. Nespėjus nuslūgti vienai emocijai, žiūrėk, tyloje jau tapomas naujas paveikslas.
„...muzika yra ore, muzika yra visur, pasaulis yra jos pilnas. Ir tu paprasčiausiai pasiimi tiek, kiek tau reikia.“, – šiais žodžiais tęsia renginį vedėja (Edward Elgar). Akimirkai nugrimzti su mintyse besisukančiu klausimu: „O kiek man reikia?“ Regis, ir tiek, kiek yra – jau per daug.
Koncertą tęsia J.Puodžiukienė ir S.Jogėlienė. Skamba dvi N.Dello Joio parodijos: „Dainininkas“ ir „Šokėjas“. Piano.lt salė lyg transformuojasi ir pavirsta rūmų pobūvių mene, kur sukinėjasi juokdariai, norėdami pašiepti, prajuokinti, o tuo pačiu ir per pokštus galbūt tam tikrą tiesą išsakyti.
Suskambus V.Smolsko improvizacijai, širdį lyg vėl kas suspaudžia ir ima varinėti po kūną „up and down“ lyg A.Škėmos „Baltos drobulės“ užburtame rate. Ir taip iki kūrinio pabaigos belaukiant kitų atlikėjų, kad nors akimirkai nuslūgtų emocijos ir siela grįžtų į kūną. Vis dėlto taip nenutinka, nes į sceną išeina R.Lukošius ir R.Jurkonis – nuo E.Grygo iki Tiko-Tiko. Salė nuščiūva ir jau nuskambėjus paskutinei natai įsivyrauja spengianti tyla, kol galiausiai prapliūpsta garsūs plojimai.
Scenoje pasirodo instrumentinė grupė „Subtilu-Z“. Pristatydami D.Mihailovo kūrinį „Copy – Paste“ muzikantai šitaip šneka: „Kiek daug mūsų gyvenime užima kompiuteris ir kokia išties vertybė yra paprastas bendravimas su žmogumi akis į akį“. Dar keliais sakiniais persimetę su publika jauni vyrai pradeda groti su tokia vidine energija ir žvėrišku pasiutimu, kad net baisoka darosi galvojant „kas toliau“. Tiek susikaupę ir tiek griausmingai skambina 2009 m. tarptautinio akordeono konkurso Italijoje laureatai, kad, regis, net natos jau baigiasi, o vyrai dar groja.
Ir pabaigai lyg išrišimas – G.Jautakaitės „Viešpaties lelija“, atliekama Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ jaunių choro. Tyrais balsais siela vėl kyla į dangų.
„Ar muzika gali išmušti iš vėžių, įaudrinti ir varinėti suspaustą širdį pirmyn ir atgal po kūną jos nepaleisdama...?“ – dar geras kelias valandas šis klausimas kirbėjo galvoje šlifuojant Vilniaus senamiesčio grindinį. Nepakartojamas vakaras, įkvėptas mokinių ir mokytojų už kurį dėkoju ne tik savo, bet tikriausiai ir visų susirinkusiųjų vardu.
Iki pasimatymo kitąmet!
Nuotraukos – gediminas.saltenis.lt
