Kinas, kaip ir bet kuri kita sritis, nesusijusi su namų ruoša ir vaikų auginimu, ilgą laiką buvo (iš dalies ir tebėra, jei neklystu, Lina Wertmüller buvo pirmoji moteris nominuota Oskarui už režisūrą 1976 m., o laimėti jį pavyko tik 2009 m. Kathryn Bigelow už filmą „The Hurt Locker“) vyrijos priveligijuota sritis. Žinoma, jos vaidino, dirbo asistentėmis, bet nieko, kas susiję su kino kūrimo pagrindinėmis funkcijomis.
Todėl itin džiugu, jog mūsų giliai patriarchalinėje visuomenėje jau šeštus metus iš eilės vyksta moterų kino festivalis „Šeršėliafam“ (pranc.: „Ieškok moters“), kurį organizuoja kino teatras „Pasaka“.
Skambant atlikėjos, nepaisiusios balso stygų ligos, – Migloko – muzikai, į salę gausiai rinkosi žiūrovai, kurie tik dar kartą patvirtino faktą, jog laukiama neeilinio festivalio atidarymo. Tiesa, mane šiek tiek glumino renginio metu skambėjusios vedėjo pašaipios pastabos, jog „dėl rožinės spalvos vyrai vengė pirmojo „Šeršėliafam“ festivalio“, ar kad konkursinės programos žiuri yra vyrai, nes „tik vyrai geriausiai gali įvertinti moteris“, lyg ne apie kiną kalba eitų...
Festivalį atidarė režisierės Giedrės Žickytės premjera „Paskui saulę ir ožkas“. Tai – dokumentinis filmas apie charizmatišką Rasos ir Valdo porą, kuri, užuot „dariusi“, sakytume, perspektyvią karjerą tarpautinėje kompanijoje, persikraustė į Dargužių kaimą ir tapo sūrininkais.
Žymė „lietuviškas filmas“ dažniausiai nurodo ne tik kilmės šalį, bet kartu žymi tam tikrą diagnozę. Lėtas, skausmingas, valią puoselėjantis ir į intrigą nepretenduojantis reginys, dažniausiai būna vertinamas tik tęsiant tradiciją, bet, manau, tokie atvejai kaip „Paskui saulę ir ožkas“, gali užpildyti lietuviško kino nišą, visų pirma, dėl dėkingo žanro – dokumentika.
Vaizdas, kaip melžiama ožka, ir faktas, kad pienas pakely „atsiduria“ ne „automatiškai“ yra egzotika ne tik tūlam europiečiui, bet ir nuo mašinų dulkių apsvaigusiam lietuviui. Beveik nepriekaištingas operatoriaus Audriaus Kemežio darbas, fantastiška gamta (nesvarbu, kad skardžiai ir miškai nėra nei piramidės, nei Niagaros kriokliai) gyvi ir šmaikštūs dialogai, autentiškas sūrininko gyvenimo ritmas, kitaip tariant, „tobulumas paprastume“ – buvo puiki įžanga į dar puikesnį kovo 3–13 dienomis vykstantį „Šeršėliafam“ moterų kino renginį, kurio programą galite rasti čia.
Nuotraukos Irmanto Gelūno/15min.lt
