Dešimt metų brandintą, šiuolaikiškesnio „Onegino“ pastatymą gausiais plojimais pasitiko Vilniaus Kongresų rūmų publika. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir dirigentui Gintarui Rinkevičiui šį kartą buvo pritaikyti XX a. 8-ojo dešimtmečio drabužiai. Daugiau nei pusšimtis netradiciškai papuoštų personažų paliko įspūdį daugeliui žiūrovų.
Šį kartą „bohemiečių“ spektaklių tradiciją „Onegine“ tęsė Laimonas Pautienius, Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Sigutė Stonytė, Irena Milkevičiūtė, Rafailas Karpis, Egidijus Dauskuris ir Zaretskis-Petrovičius. O visos operos skambesį pagyvino Česlovo Radžiūno vadovaujamas choras.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje vykstantis spektaklio veiksmas daugeliui buvo labai gerai pažįstamas, bet Dalia Ilbelhauptaitė norėjo jam suteikti naują, netradicinę interpretaciją. Iššūkis buvo ir tai, kad dauguma komandos rusiškai jau nešneka.
Trijų dalių spektaklio veiksmas vyksta visiems gerai žinomoje „komunalkėje“. Name, apgyvendintame daugeliu labai skirtingų žmonių, verda intensyvus gyvenimas. Čia gyvenančių seserų Tatjanos ir Olgos gyvenimai ir jausmai nuspalvinami nuostabia Piotro Čaikovskio muzika. O emocijų operoje, iš tiesų, daug. Olgos sužadėtinis Lenskis, atvykęs su draugu Oneginu iš Paryžiaus sukelia sujudimą „komunalkėje“. Nuolatinis dėmesys ir užuominos apie Tatjanos ir jo meilę Oneginą erzina.
Antrojoje spektaklio dalyje suneštinis balius namo koridoriuje – Tatjanos vardadienio metu sklinda apkalbos, žaidžia jausmai ir emocijos. Konfliktas įsiplieskęs tarp Onegino ir Lenskio palieka randą daugelio širdyse.
Trečioje dalyje Niujorko modernaus meno muziejaus erdvė jau visiškai kitokia – daug šaltesnė, visiškai išgryninta aplinka. Šiuolaikinio meno muziejaus akinantis baltumas nubrėžia ryškų erdvių emocinį skirtumą. Pagrindinis erdves jungiantis motyvas – jausmai ir tos pačios asmenybių problemos. Meilė, baimė, vidinė sumaištis ir abejingumas atlieka papildomus vaidmenis. O vidinių konfliktų erdvė neleidžia atitrūkti nuo personažų išgyvenimų.
Opera „Oneginas“ kalba apie gyvenimo progas ir apie tų progų praradimą. Laimė buvo taip arti, bet... Ši tema tarsi pagrindinė siužeto linija, vyraujanti viso spektaklio metu.
Pagal Aleksandro Puškino romaną „Eugenijus Oneginas“ pastatytą operą turėtų pamatyti kiekvienas. Juk tai klasika, o klasika niekada nemiršta.
D.Matvejevo nuotraukos
