Spektaklis „Laukinė moteris“ – apie jas ir juos (nuotraukos)

Antradienio vakarą ir man teko apsilankyti spektaklyje „Laukinė moteris“. Puikiai savo darbą scenoje atlikusi aktorė Rasa Marazaitė pakvietė visus pasijuokti iš savo ydų, įpročių bei visiems pažįstamų gyvenimo situacijų. Pasitelkusi visą savo meistriškumą, čia koketuodama su žiūrovais iš salės, čia virsdama trapia ir kompleksų slegiama moterimi R.Marazaitė pasakojo savo herojės – Eglės istoriją. Eglė – moteris, kuriai „keturiasdešimt-šešiolika“. Tai brandi moteris, atrodo, radusi meilę ir patyrusi, ką reiškia būti mylima. „Duodi brangiajam žalią bulvę pietums, o jis sako myliu tave, prikeli vidury nakties, o jis – myliu tave... „Štai tie stebuklingi žodžiai, kurių reikia kiekvienai moteriai“, – tikina Eglė. Kadaise jai teko tai patirti, tačiau meilė ėmė ir išgaravo, o Eglei tenka ieškotis naujosios savo „pusiukės“. Šioje istorijoje atsispindi ir beviltiškumas, kai esant tokio amžiaus, regis, nebėra kur ieškoti to vienintelio... Interneto pažinčių portaluose knibždėte knibžda iškrypėlių ir įvairaus plauko apsileidėlių, naktinių klubų lankytojai linkę išlieti širdį svetimoms moterims, bet rimtesnių santykių neieško, o netikėtai padėti kelyje sustojęs, iš pirmo žvilgsnio „visai nieko“ vyrukas, vos gavęs progą paprašo 50 gramų, kad drąsiau eitųsi pokalbis... Vaidinime atskleidžiami ne tik vyrų ir moterų tarpusavio santykiai ir įvairios kuriozinės situacijos, bet pasijuokiama ir iš moterų draugystės. Kai Eglei prireikia geriausios draugės palaikymo, vietoj jo ji sulaukia džiaugsmingo draugės monologo apie būsimą prabangią kelionę. Eglė net nepastebi, kaip užsiprašiusi kvepalų buteliuko, draugiškai nusileidžia: „Pakaks ir magnetuko prie šaldytuvo, įsivaizduosiu, kad ir aš ten buvau“, – pokalbio pabaigoje numykia Eglė. Pirmoji spektaklio dalis man kiek prailgo, nes dauguma situacijų ir anksčiau minėtų frazių jau nebekelia juoko, yra per daug šabloniškos. Tačiau antroji spektaklio dalis vėl privertė kai kuriuos tyliai prunkšti atpažinus save, o kitus – garsiai kvatoti iš antrosios pusės. Norėčiau pagirti aktorę už energiją (tai monospektaklis, tad scenoje ji visada buvo viena, na, neskaitant vyriškio iškamšos), už šiltą bendravimą su publika ir gebėjimą įtraukti, tarsi kiekvienas galėtų būti spektaklio dalimi ir bent trumpam pajusti, kad nuo jo atsakymo priklauso tolesnė spektaklio eiga. Įdomu tai, kad narplioti painaus moteriško pasaulio peripetijas leidosi du vyriškiai. Pjesę, pagal kurią pastatytas spektaklis, parašė Sigitas Parulskis, o režisavo Kostas Smoriginas. Tad viso vaidinimo metu į vyrų daržus akmenis svaidžiusi aktorė R.Marazaitė „pasiteisino“, kad tai ne jos kaltė – už visus pokštus reiktų padėkoti ir kūrėjams. Rekomenduočiau spektaklyje apsilankyti tiems, kas nori tiesiog gerai praleisti laiką besijuokdamas iš savęs ir iš savo kasdienybės.