Aštuoniolika metų, praleistų scenoje, savitas Lietuvos šiuolaikinio šokio fenomenas –Vytis Jankauskas – po dviejų metų pertraukos pristatė naująjį savo spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“.
Sausio 26-ąją „Menų spautuvėje“ įvyko choreografo Vyčio Jankausko spektaklio „Liepsnos virš šaltojo kalno“ premjera. Po spektaklio žiūrovai nepagailėjo šokėjams nei plojimų, nei susižavėjimo šūksnių, o į užkulsius atskubėjęs choreografas noriai sutiko pasidalinti įspūdžiais ir išgyvenimais per šią premjerą.
– Iš kur semiates įkvėpimo idėjoms ir choreografijai?
– Visas gyvenimas yra įkvėpimas, jeigu to nori ir ieškai. Semiuosi iš įvairiausių kasdieninių patirčių, potyrių, refleksų, apmąstymų. Ši premjera taip pat gimė iš patirties, gilaus apmąstymo, nors sunku net atsekti tą tikslų momentą, kada viskas gimsta. Pirmiausiai atsiranda tema, bet viskas kristalizuojasi tik darbo procese. Tikriniesi idėjas, kartais kažką koreguoji. Kai kurios iš idėjų transformuojasi, kai kurias atmeti, kol galiausiai viskas atsistoja į savo vietas.
– Kokio žiūrovų priėmimo tikėjotės per šią premjera? Ar bijojote likti nesuprastas?
– Taip, yra ta problema. Jeigu kasdienybėje žmogus nemąsto, nekelia klausimų, apie kuriuos mes savo spektakliuose bandome kalbėti, išreikšti – tai, be abejo, jam yra labai sunku suprasti.
– Kodėl Jums nekyla pagundos „kepti“ premjeras dažniau? Nuo paskutinio Jūsų spektaklio „Budėjimai“ praėjo net dveji metai. Reikia kažkokio brandumo idėjai, susiformavimo?
– Kai buvau šiek tiek jaunesnis daugiau entuziazmo buvo. Pamenu momentus, kai forsuodavome ir bandydavome žūtbūt kažką padaryti, nors viduje tarsi priešiniesi ir supranti, jog dar ne laikas. Bet esi kažkam pasižadėjęs ir reikia padaryti. Patirtis parodė, kad visi tie pagreitinti darbai – nieko gero. Geriau kartais susilaikyti. Susilaikymas irgi gali būti dorybė. Žinoma, aktyvumas yra labai teigiamas dalykas, tačiau, susilaikymas taip pat.
„Liepsnos virš šaltojo kalno“ pasakoja apie dvasinį žmogaus gyvenimą, kuris susiduria su įvairiais prieštaravimais, neišvengiamais kompromisais, išbandymais. Šaltasis kalnas – pats žmogus su savo apsisprendimais ir pasiryžimais, kuriuos tirpdo įvairių kolizijų liepsnos.
Kaip ir ankstesniuose V.Jankausko spektakliuose, šiame taip pat labai svarbus vaidmuo atitenka plastiniams erdvės sprendimams. Apšvietimas, muzika ir judesys – lygiaverčiai dėmenys, choreografinės kalbos „žodžiai“, kurių sąskambiai scenoje gimdo metaforas.
Muzikinį spektaklio pagrindą sudaro japonų post-roko grupės „Mono“ kompozicijos. Taip pat skambėjo Juozo Milašiaus ir grupės „Set Fire to Flames“ muzika.
