Linosha, www.jaunimogidas.lt
Labas, keistą būdą pasirinkau atvirauti, ar ne? Teoriškai šitas laiškas turėjo e. pašto formatu nukeliauti tiesiai į tavo dėžutę, kurioje tu, tikrindamas darbo naujienas, turėjai jį atrasti.
Bet pripažink - juk tai taip neįdomu.
Geriau įdėsiu jį čia. Ne tam, kad kiti matytų (taip, be abejo, matys, tačiau viską iš esmės suprasi tik tu). Ir ne tam, kad noriu visam pasauliui šaukti, kaip tave myliu (visada vertinau tave ir save už subtilią jausmų raišką).
Kažkada kažkas protingai yra pasakęs, jog apie meilę nereikia kalbėti -ja reikia gyventi. Nepastebėjai, jog būtent taip mes ir darome.
Tačiau apie viską nuo pradžių.
Klausi, kam tau rašau? Teoriškai turėčiau kalbėti apie tai, kad rytoj tau ir man labai svarbi proga, todėl visą dėmesį skirsiu tik tau. Ir mylėsiu rytoj labiau, nes juk priklauso. Nesąmonė, ar ne?
Niekaip negaliu suvokti vieno dalyko. Kaip čia taip nutiko, kad tie ketveri metai su tavimi taip greit prabėgo?
Atrodo, dar visai neseniai virpančiomis kojomis ėjau su tavim pasimatyti pirmąkart. Nors realiai perdedu - niekas ten man nevirpėjo. Papūčiau lūpas, nutaisiau grimasą „o man tas pats" ir, kaip tu sakei, pasirodžiau tau pasipūtusi.
Ko gero, pažadinau tavo principus, nes maždaug po poros savaičių, lyjant lietui, mes aiškinomės santykius ir ta pasipūtėlė tapo tavo teisėta drauge.
Aš vis dažniau pagaunu save galvojant apie tai, kad tiesiog unikalu, kaip per tam tikrą laiką žmonės supanašėja.
Turbūt niekas kitas taip nesupranta manęs kaip tu (na, išskyrus mano tėvus, kurie kažkokiu keistu, tam tikra prasme antgamtiniu būdu supranta, kaip man sekasi ir kuo gyvenu).
Mums net nereikia 24 val. būti kartu, kad palaikytume nuolatinį jausmą, aistrą ar ryšį. Vien žinojimas, jog tu esi, kažkur netoliese mane nuramina ir tonizuoja.
Kuo toliau, tuo labiau aš suvokiu, jog tas žmogus nėra tas, su kuriuo retkarčiais smagu susitikus papliaukšt niekus, ir ne tas, kuriam kartais jauti aistrą, ir tikrai ne tas, prieš kurį nori pasirodyti geresnė nei esi.
Tas žmogusyra tas, kuriame randi ne tik visus šiuos dalykus, bet ir kuriuo besąlygiškai pasitiki -tik jam gali skambinti nutikus bėdai ir pasakoti dalykus, kurių nenori žinot netgi pati.
Dėl tavęs aš galiu viską. Nesvarbu, ar tai būtų pasaulinės premijos vertas žygis, ar paprastai ištartas žodis.
Ir nesvarbu, kiek tai man kainuos - fiziškai ar morališkai.
Dievinu mūsų rytus kartu. Ir vakarus. Ir naktis.
Dievinu tavo buvimą šalia.
Dievinu mūsų dabartį ir ateitį (nes, pastebėjai, būnant kartu esant mūsų svajonės virsta realybe).
Dievinu tą „aš" virsmą į „mes", nesusitapatinant - išliekant asmenybėmis.
Ačiū už tai, kad esi.
