Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Emigrantės istorija: patikėjau draugu, išvažiavau į Londoną, patekau pas nusikaltėlius

Nusivylusi emigrantė
123RF.com iliustr. / Nusivylusi emigrantė
Šaltinis: ikrauk.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šių metų, birželio 28 dieną, buvo sesės vestuvės. Po kurių iškart kitą savaitgalį, buvau suplanavusi išvykti į Angliją, pas draugą...

Savo istoriją siųskite ikrauk@15min.lt. Apie apdovanojimus už geriausias istorijas skaitykite čia.

Šių metų, birželio 28 dieną buvo mano sesės vestuvės. Iškart po jų, kitą savaitgalį, buvau suplanavusi išvykti į Angliją, pas draugą...

Liepos 31 dieną pasiskambinau vairuotojui, kurio numerį man atsiuntė (dabar jau buvęs) draugas, ir susitariau dėl kelionės į Angliją. Viskas vyko labai sėkmingai.

Vaikiną, pas kurį vykau, pažinojau jau ilgą laiką. Mes kartu užaugome vaikų namuose. Dabar dauguma skaitytojų turbūt galvoja: nėra ko norėti, – juk užaugę vaikų namuose, taip ir turėjo nutikti.

Dauguma skaitytojų turbūt galvoja: nėra ko norėti, – juk užaugę vaikų namuose, taip ir turėjo nutikti.

Draugo pažadai: Anglijoje bus geriau

Į Lietuvą draugas buvo grįžęs atostogų. Tai buvo maždaug birželio 16–17 d. Daug kalbėjome, jis sakė, kad Anglijoje tikrai geriau. Ten užsidirbi daugiau, nei Lietuvoje. Tuo net neabejojau. Šiais laikais visi bėga į užsienį. Sakė, kad ką uždirbsiu, turėsiu sau... Niekas mano pinigų neskaičiuos. Ten labai lengvai įdarbina, tereikės tik dirbti.

Patikėjau. Iškart po sesės vestuvių išsiskyriau su artimais draugais, sakiau: kad greitu metu manęs tikrai nepamatysite. Ten, kur važiuoju, gyvenimas – pasaka!

Buvo sutarta, kad už kelionę sumokės draugas. Bet dėl atsargumo ir pati pasiėmiau iš sesės nemenką sumą pinigų.

Draugo pinigai išgaravo

Pasirodo, ne veltui... Vos tik išvykusi iš Lietuvos, į mobilųjį telefoną gavau žinutę su pranešimu, kad sumokėti už mano kelionę draugas pinigų neturės. Aš jį raminau. Pasakiau, kad už kelionę susimokėsiu pati. Kad nesijaudintų ir kad lauktų manęs. Problema išspręsta.

Autobusiuku Angliją pasiekėme per tris dienas. Šeštadienio ankstų rytą mane pasitiko vaikinas, pas kurį važiavau. Viskas atrodė kaip rojuje. Klausimai, ar nieko nenori, ar nieko netrūksta. Žodžiu, kiekvienos merginos svajonė, rūpestingas vyras...

Viskas atrodė kaip rojuje. Klausimai, ar nieko nenori, ar nieko netrūksta. Žodžiu, kiekvienos merginos svajonė, rūpestingas vyras...

Kalbėjome, kad man reikia kuo greičiau įsidarbinti, nes už gyvenimą name reikia mokėti nuomą.

Dirbau šokolado fabrike, iš pradžių po dvylika valandų. Taip pradirbau kelias savaites. Kiekvieną savaitę mano pinigų šeimininkas tiesiog išsireikalaudavo. Iš pradžių net nekilo įtarimas, kad kažkas čia ne taip... Ką uždirbdavau, viską iš manęs paimdavo.

Galiausiai darbe pradėjau dirbti tik po aštuonias valandas. Daugiau nebeduodavo. Dėl darbo stokos.

Namo „savininkas“ pradėjo sakyti, kad man reikia kito darbo, kur gaučiau daugiau darbo valandų. Įsidarbinau kitame fabrike. Ten valandų skaičius pastovus – dvylika valandų.

Namo paslaptis

Kaip ir visur, taip ir Anglijoje, pilna Lietuvių emigrantų. Su keliais susibičiuliavome, užmezgėme pokalbius.

Iš tautiečių apie tą namą, kuriame gyvenau, sužinojau labai daug negerų dalykų. Sakė, kad ten yra ne taip, kaip man pasakojo. Vis nustebdavau, iš kur namuose maistas, jei jo niekas neperka? Šaldiklis nuolat pilnas. Šaldytuvas taip pat. Pradėjau gilintis į šią situaciją. Išsiaiškinau tik vieną – maistas vagiamas.

Be to, į šitą painiavą įklimpęs ir mano draugas. Jis buvo netgi sulaikytas policijos dėl šito įvykio. Pradėjau „spausti“ draugą, kad viską man papasakotų, nes viskas čia nebe taip, kaip buvo kalbėta. Draugas atsakė: tu tik dirbk ir niekuo nesirūpink. Kuo mažiau žinosi, tuo ramiau gyvensi.

Nesukau per daug galvos. Tikėjau viskuo, ką jis tik sako.

Naujas akcentas – prekyba žmonėmis

Praėjus dar kelioms dienoms, sužinojau ir kitą dalyką. Kad šito namo „savininkas“ yra pagrindinis įtariamasis prekyba žmonėmis. Kad jo laukia teismas, po kurio bus aišku, kaltas jis ar ne.

Prasidėjo nesutarimai. Mat per daug kišuosi ten, kur man nereikia .. Vaikinų grupei tai labai nepatiko. Kai paskutinį kartą gavau pinigus už darbą, mane netgi lydėjo iki bankomato, kad nusiimčiau tikrai visus pinigus.

Tą dieną dar važiavome į Kembridžą, susitvarkyti draudimo dokumentų, kurie reikalingi kiekvienoje darbovietėje.

Draugas pavadino debile

Mane netgi lydėjo iki bankomato, kad nusiimčiau tikrai visus pinigus.

Grįžus namo radau grupelę lietuvių dar iš kito namo. Nuėjau į savo kambarį antrame aukšte. Pro langą išgirdau, kad susirinkę kalbėjo apie mane ir mano pinigus.

Ten buvo ir mano draugas. Išgirdau žodžius, kaip mane išvadino „daune, debile ir t.t.“, tiesiog nebeiškenčiau.

Kam pasakyti, kas čia vyksta? Kas manim patikės? Kaip grįžti į Lietuvą, kai nė cento kišenėje neturiu? Pradėjau ieškoti pagalbos. Nes žinojau, kad tie žmonės manęs nepaleis.

Pradėjau rašyti draugei, kuri buvo artima, ir viską žinojo. Sesei pasakyti bijojau. Nes nuolat meluodavau, kad viską čia turiu, kad nieko netrūksta, kad esu tikrai laiminga... O kas belieka? Ką daugiau pasakyti?

Žinią sesei perdavė draugė

Viskas vyko apie 23 val. liepos 11 dieną. Draugei pasakiau tekstą, kurį turi išsiųsti sesei, kad ji patikėtų. Bet tai užtruko, nes Lietuvoje jau buvo 1 val. nakties, tokiu metu visi jau miega.

Tuo metu, kai aš planavau pabėgimą, namuose visi rūkė marihuaną, visi tokie „apsinešę“.

Sesers vyras iš pradžių nepatikėjo, galvojo, kad taip sukčiai nori pasiglemžti pinigų. O kad įsitikintų, jog man tikrai blogai, ir kad geruoju čia nieko nebus, liepė man atsiliepti į skambučius. Aš jam rašiau, kad manęs klausomasi už kiekvieno kampo ir kad kalbėti tikrai negaliu. Pasakė tik tiek, kad jei neatsiliepiu, kviečia policiją...

Nesutikau. Nenorėjau daugiau problemų. Pakėliau telefono ragelį, ir vos girdimai pranešiau apie pavojų. Ir kad man reikia kuo greičiau pasitraukti iš viso šito liūno... Sesers vyras pasakė, kad skambins man kas keturias valandas, o jei kartais neatsiliepčiau, iškart kviečia policiją.

Sesers vyras pasakė, kad skambins man kas keturias valandas, o jei kartais neatsiliepčiau, iškart kviečia policiją.

Kad nesukelčiau įtarimo kitiems, padėjau telefoną krautis, užsidėjau telefono klaviatūros kodą, ir palikau. Išėjau į lauką, kur visi ir toliau rūkė marihuaną. Niekas nė neįtarė, kad šis vakaras paskutinis...

Elgiausi kaip ir visada, pokštavau, juokavau, pakalbinau visus, kurie buvo su manimi. Vaidinau, kad esu labai pavargusi ir kad blogai jaučiuosi. Mat kitą dieną man reikėjo pradėti dirbti kitame darbe. 

Apie 2 val. nakties visi suėjome į vidų. Užlipusi laiptais nubėgau prie telefono, ten radau praleistą sesers vyro skambutį. Sąskaitoje pinigų neturėjau. Negalėjau susisiekti. Kitą dieną, anksti ryte, beveik visi išėjo į miestą. Pasilikau tik aš, namo „savininko“ draugė ir vienas vaikinas.

Pabėgimas

Vėl susiskambinome su sesers vyru, susitarėme, ką darome toliau. Nusprendėme, kad nei minutės ilgiau negaliu uždelsti. Nes nežinome, kas gali nutikti... Rokas (sesers vyro vardas pakeistas) susiskambino su vairuotojais, kurie važinėja į Lietuvą ir sumokėjo, kad tik greičiau mane paimtų. Vairuotojai neliko abejingi. Suprato, kad turi reaguoti labai greitai, viskas vyko taip sklandžiai, kad net nespėjau atsitokėti.

Buvo vienintelė problema – išeidama iš namų turiu nesukelti įtarimo. Susitarėme su Roku, kad sakysiu, jog pervedė pinigų ir kad einu į miestą jų nusiimti. Juk dėl pinigų čia visi pamišę. Dar viena bėda – daiktai (rūbai ir kt.). Kaip pasielgt su jais? Norėjome viską išmesti per antro aukšto langą. Bet radau langą užrakintą. Tada dar labiau išsigandau.

Paprašiau, kad sesė kuo skubiau man paskambintų. Ji neabejodama pasakė: palik daiktus, pasiimk pasą ir dink iš ten... Su ašaromis akyse sesės prašiau, kad tik nepadėtų ragelio, nes dabar pamėginsiu išeiti iš namų.

Manau, kad šitą istoriją perskaitys ir tie, kurie pateko į tokią pačią situaciją, bet nežino, kaip pasielgti. Nelikite abejingi. Padėkite vienas kitam. Vienas žingsnis gali išgelbėti gyvybę.

Pasiėmusi vos kelis daiktus, žengiau drąsų žingsnį, pasakiau, kad einu iki miesto nusiimti pinigų. Laimei, visi patikėjo.

Išėjau, ir vos atgaudama kvapą, pasakiau sesei, kad skambintų vairuotojui, ir pasakytų adresą, kur reikia atvažiuoti. Po valandos jis atvažiavo.

Dar dabar visi dėkojame Dievui, kad esame labai vieningi ir neabejojome pagalbos šauksmu.

Manau, kad šitą istoriją perskaitys ir tie, kurie pateko į tokią pačią situaciją, bet nežino, kaip pasielgti. Nelikite abejingi. Padėkite vienas kitam. Vienas žingsnis gali išgelbėti gyvybę.

Niekas negali žinoti, kas sukasi narkomano galvoje, kokie tolimesni jo veiksmai gali būti Dabar esu Lietuvoje, kad ir be daiktų, tačiau esu labai laiminga, nes žinau, kad esu saugi. Ir manimi bus tinkamai pasirūpinta...
 

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt