Aš Rudis. Tas pats Ukmergės vaikų draugas, močiučių kompanionas, ir girtuoklėlių palydovas, padėdavęs svirduliuojantiems rasti kelią į namus. Žinojau visus Ukmergės vingius ir posūkius, bet to svarbiausiojo, - kuris lydėtų į mano namus, čia nebuvo.
Bala nematė tų namų, bet čia nebuvo ir to, kuris lauktų manęs labiau nei kiti ir vadintų mane- savo Rudžiu. Kai kurie žmonės kalba, kad šunys, kurie neturi namų, yra siaubūnai ir jie nieko daugiau neveikia, tik nešioja ligas. Kaip džiaugiausi, kad bent vaikai manimi tikėjo ir mielai kviesdavo žaisti kartu! Ir kaip gaila, kad ne vaikai valdo pasaulį... Taip atsitiko, kad žmonės, kurie mane pažinojo mažiausiai, nusprendė, kad esu Ukmergės virusas ir su manimi reikia kovoti. Bet aš ne virusas, aš buvau visų draugas, todėl nei kovoti, nei bėgti pasiruošęs nebuvau.
Kažkas, kas valdo šį nuostabų kraštą, patikėjo mane darniam medžiotojų būreliui. Liūdniausia, kad patikėjo, ne kaip draugą, o lengvą laimikį. Todėl patį vidurdienį, kai žingsniavau link mokyklos, pasitikti draugų, pro šalį važiuojanti mašina „pykšt- pokšt!”… Iš pradžių dar dairiausi, ar nepamatysiu, kur gražių “saliutų”, bet vaizdas pradėjo lietis, iš skausmo suklupau, o akyse tapo vien raudona.
Ačiū mano miestelio draugams, kurie netylėjo, juk pats šito papasakoti niekam negalėjau. Ir staiga aš, Rudis, tapau televizijos žvaigžde! Visi tik ir kalbėjo kaip Ukmergės medžiotojai vidurį dienos pašovė šunį, bet ne itin taikliai… Į globą mane perėmė nuostabi “SOS gyvūnų” komanda, su rūpesčiu gydė, supažindino su kitais likimo draugais, kurie neturi namų. Ir kaip apsidžiaugiau, kai atėjo žinia, jog grįžtu į gimtąją Ukmergę, kad per televizorių mane pamatė žmonės, kurie žino mane ir nori pasidalinti savo namais. Bet čia pat, vėl užplūdo bjaurus likimo vingis… Naujuose namuose pabuvojau vos dieną, kitą ir paaiškėjo, kad tokiai didelei šeimynai vieno kambario bute su ne pačiu mažiausiu Rudžiu visai nepatogu…
Tapau vėl nepageidaujamu, tik šįkart į gatvę negrįžau, o buvau išvežtas į netoliese esančią sodybą ir pririštas ant neilgos grandinės. Žinoma, aš labai dėkingas, kad manęs neišmetė, bet, aš Rudis… Visą gyvenimą buvau kiekvieno pakeleivio palydovas, vaikščiodavau ten, kur man atrodė gražiausia, glaudžiausi prie žmonių, o dabar… Man plyšta širdis kai eiti norinčios kojos, taip ir lieka stovėt vienoj vietoj… Todėl nuo pat ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, aš balsu verkiu, kaukiu, šaukiuosi šeimininko, nes nenoriu būt pririštas, nes noriu būti su juo. Trokštu būti tas, kas visada buvau- draugas. Esu tvirtas ir sveikas, bet prisipažinsiu- ne pats geriausias sargas, juk nuo pat mažens įpratau visais pasitikėti.
Prie būdos baigiu išmindyti antrą šulinį, kurį pats turbūt ir užpildysiu ašarom, jei neatsiras tas, kuris suteiks man šansą vėl gyventi ir džiaugtis. Žmonės, pas kuriuos dabar glaudžiuosi, taip pat nerimsta ir vis tikisi, kad pas juos neužsibūsiu, juk mato, koks aš nelaimingas. Dabar gyvenu nuo akimirkos iki akimirkos, kada prie manęs prieis žmogus. Kaskart tikiuosi, kad gal šįkart atriš.
Kreipiuosi į Tave, geriausias šeimininke žemėje, gal Tu esi? Gal dar Tavęs niekas neužėmė? Mano visa laimė būtų, kad ir nedidelė erdvė prie Tavo namų, kurioje galėčiau laisvai gastroliuoti Tavo teritorijoje, galbūt užsukti į namus (kai Tavęs labai pasiilgsiu, arba pakvips pietučiais). Galbūt Tau dabar tai neatrodo daug, bet mainais dovanosiu viską, ką turiu- savo ištikimybę, tvirtą draugystę, džiaugsmą ir dėkingumą. Aš pasiruošęs gyventi su Tavimi bet kokiame Lietuvos kampelyje.
Su meile, Rudis (kuris šiąnakt vėl sapnuos, kaip Tu jį atriši).
Dėl Rudžio skambinti Ilonai 8 612 92684.
