Internetas. Kokios asociacijos Jums kyla, kai perskaitote šį žodį? Teigiamos, neigiamos? Apie ką pirmiausia pagalvojate, kai išgirstate šį žodį? Aš nežinau, tačiau net neabejoju, kad kažką panašaus į mano mintis, juk mes žmonės tokie individualiai universalūs. Sėdžiu dabar prieš kompiuterio ekraną ir darosi linksmai liūdna, nes žinau, jog rašysiu apie tai, kas yra ir pačiai – apie priklausomybę nuo Interneto.
Ar jūs įsivaizduojate savo gyvenimą be jo? Asmeniškai aš, ne, ir tai mane gniuždo. Tai pernelyg patogi priemonė pasiekti visiems tikslams, kurių tik nori. Jau seniai nereikia eiti į bibliotekas, kad surastum reikiamą informaciją, o jeigu dar atsitinka taip, kad Internete jos nėra, vis tiek nereikia vargti ir gaišti laiko, einant į biblioteką ir ieškant ar reikiamas straipsnis yra ar ne. Atsisėdi prie Interneto ir vieno mygtuko paspaudimu (kaip išmaniųjų telefonų reklamoje) tu patenki į visų literatūros kūrinių, enciklopedijų, straipsnių pasaulį, kur gali matyti, kuri biblioteka ką turi, kas yra paėmęs tau reikalingą knygą, kada grąžins, gali ją užsisakyti ir laukti toliau. Tau net nereikia eiti į biblioteką, kad paskaitytum kokią knygą, jeigu netyčia esi jų mėgėjas, nes didžiulė dauguma yra elektroniniu pavidalu.
Man asmeniškai, graudu matyti šią tendenciją, todėl pati propoguoju tik popierinį variantą, kaip ir visų laikraščių, nors kiti vėlgi renkasi elektroninį variantą. O ką, iš tiesų gal ir patogu, atsikeli, pasidarai kavos, sėdi ir ją gurkšnodamas skaitai visas naujienas, nereikia nei prenumeruoti, nei gaišti laiko, einant iki pašto dėžutės ir atgal.
Dabar mes esame tiek užsiėmę, kad vis mažiau galime sau leisti tokį malonumą, mums daug patogiau paieškos langelyje suvesti norimą frazę ir mus iš karto nukreipia prie norimo straipsnio. Tiesa, vis populiarėja ir galimybė dirbti namie, tiesiog prie kompiuterio. Patogu? Patogu, neneikite. Esi pats sau viršininkas ir gali sau leisti ilgus rytus ir bemieges naktis. Taip bedirbant, gali išalkti, bet ir čia ne bėda! Internete pilna kavinių, picerijų, kebabinių puslapių, suvedi vieną iš jų, išsirenki norimą ir paskambinęs užsisakai, o kad laukti nebūtų nuobodu, užsuki į socialinį portalą facebook, čia tu gali sau leisti dar daugiau: dalintis mėgstamomis mintimis, parodyti, kas tau patinka, bendrauti su kuo tik nori, nei amžiaus, nei rasės cenzo nėra, visi čia draugai, visi čia reikalingi. Įsikėliate naują nuotrauką, o tuo tarpu jums paskambina į duris, užsakyta pica jau čia. Jūsų mintis? Baikit juokus, aš pasakysiu, ką jūs mąstot: „O ne, reiks keltis ir eiti atidaryti duris...“. O ką daryt? Valgyt taigi nori žmogus, na ir keliesi, eidamas durų link dar žvilgteli į veidrodį ir pasakai sau: „Na, gražuoli, tau laikas atsinaujinti, galbūt reiks užsukti į internetinę parduotuvę ir peržvelgti, ką gi ten galima surasti, gal megztuką, ar kvepalų buteliuką, na, kažką...“.
Pica buvo skani, padedate dėžę šalia ir prisiminęs savo pažadą žengiate į internetinių parduotuvių rojų. Išsirenkate ką norite, užsisakote, sumokate Internetu ir laimingas, kad išvengėte žmonių masės, kurių taip nemėgstate, piktų pardavėjų, įkyrių turgaus prekiautojų, eilių prie matavimosi kabinų, nusišypsote. Dabar jums pietų pertrauka, todėl galite sau leisti kavos puodelį, jį ir išgeriate, o gerdami pažaidžiate ką nors internete. Skaitytumėte straipsnį, bet jį jau perskaitėte ryte. Po šio atokvėpio jūsų sudėtingoje darbo dienoje, jūs kimbate toliau į darbus. Kažkaip sunkiai dirbasi, todėl nueinate į youtube.com, ten paklausote savo mėgstamos dainos, tačiau nesijaučiate pakankamai įkvėptas, todėl nusprendžiate, kad galėtumėte sau pasidovanoti dainą, paskambinate į kokią nors radijo stotį ir užsisakote ją. Dabar jūs laimingas.
Ateina vakaras, o jūs vis dar namie ir vis dar prie Interneto. Per skype skambina jūsų draugas ar draugė ir kviečia į kinoteatrą pažiūrėti filmą, jūs:
a) mielai sutinkate ten nueiti; b) mykiate... mykiate, kol jūsų draugas ar draugė supranta, jog nenorite niekur eiti ir pasako, jog nupirks vyno butelį, o jus įpareigoja atsiųsti norimą filmą internetu.
Suplojate rankomis, pasakote, jog atvyktų po valandos, nes jums reikia pasiruošti ir padedate ragelį. Ruoštis, tvarkytis pačiam??? Baikit, juk tam yra namų tvarkymo firmos ar kažkas tokio, greit suvedate tai google, paspaudžiate reikiamą nuorodą, paskambinate ir pas jus atvyksta darbo bitutės, viską iškuopia, o jūs tuo tarpu apsirengiate kažką padoresnio ir laukiate savo draugo ar draugės. Kai jis ateina, jūs išgeriate tą vyną, pažiūrite filmą ir laimingas, kad turiningai praleidote dieną, išlydėjęs savo partnerį ar partnerę nueinate miegoti. Tiesa, dar prieš tai jūs facebook‘e savo sienoje (beje, vienintelėje, su kuria jūs šnekate ir jūsų niekas nepalaiko kvailiu) parašote ką nors gražaus ir pridedate „labanakt“.
Jei jūs nesate dirbantis žmogus, o esate studentas, vis tiek galite leisti savo dienas prie Interneto. Mokytis namie prie kompiuterio galimybė yra, galite sau net gulėti saulėtame paplūdimyje ir čia, Lietuvoje, baigti norimą specialybę. Vis daugiau paskaitų keliamos į universiteto internetinį puslapį, kur galite žiūrėti vaizdo paskaitą, skaityti visą informaciją, susirašinėti su dėstytojais. Mes greit pasieksime tokį lygį, jog tikrai galėsime niekur neiti, tereiks kompiuterio ir Interneto.
Taip gyventi įmanoma, kažkas galbūt taip ir gyvena, tačiau ar verta Internetui atiduoti viską viską? Bendraudami čia, mes nebemokame bendrauti susitikę žmogų gyvai, pateikdami savo nuotraukas išpuoselėtas photoshop‘o, realybėje rizikuojame nuvilti žmogų. Mes jau praradome paprastų laiškų rašymą, tuoj prarasime ir spaudą. Prognozės teigia, jog per 10 metų nebeliks pusės popierinių laikraščių variantų, o dar vėliau liks tik keletas.
Mes prarandame individualumą, savarankiškumą, pasivaikščiojimus su draugais rudens lapų lietuje. Nebemokame gyventi be sakinių, jog kažką matėme internete, skaitėme ten.... Atimkite iš žmogaus internetą ir jis po savaitės ims dusti kaip žuvis be vandens. Ar tiek vietos mūsų gyvenime turėtų užimti jis – Internetas? Ar jums gera žinoti, jog be Interneto būtumėte neįgalūs? Ar jums bus smagu sakyti savo vaikams, kad susipažinote su antrąja puse kibernetinėje realybėje? Tai klausimas kiekvienam iš jūsų.
Miglė Urbanavičiūtė
