Kur dingsta mūsų augintiniai?

Siūlau naują rubriką „Žmonės ir gyvūnai“. Joje būtų galima rašyti apie gerus ar blogus žmonių darbus gamtos atžvilgiu o paremti galėtume mes, skaitytojai, praradę ir mylintys savo gyvūnus: naujųjų naktį dingo ne vienas šuo, išsigandęs ŠAUDYMŲ, TAME TARPE IR MANO KALYTĖ RUNA. NĖRA kitų geresnių būdų kaip per laikraštį informuoti apie dingusius gvyvūnus, kad jie greičiau atsirastų, kad jie ir šeimininkai kentėtų kuo trumpiau. TV ir radijas nepriima tokių skelbimų, o Internete paskelbtus skaito tik patys šunininkai, taigi visi kiti žmonės apie tai nesužino.   Nesąmonė, kad šuo nerastų namų, jeigu nubėgo nuo jų netoli, išisgandęs petardų. Bet jie negrižta, nes juos priglaudžia kiti žmones, o jei šuo gražus ar turi kitų gerų vertybių, gal ir nebenori gražinti savininkui. Belieka tik kaltinti save, kad nenusaugojai savo augintinio. Ir tikėtis, kad jo nesuvalgė korejiečiai: tokį gąsdinimą išgirdau  paskambinus į „Radiocentrą“, tai baisu. Taigi jeigu sutinkate, pradedu: 17 mėnesių Runa, žaisminga ir meili, neklaužada ir išlepinta, net nenujautė, kad nauji metai jai prasidės taip liūdnai. Nors ne grynaveislė, atsiradusi veterinarų šeimoje iš vokiškos vilkšunės ir Azijos aviganio šeimynos ji jau nuo mažens buvo judriausia ir gudriausia iš visų šuniukų. O kai sulaukusi trijų mėnesių atkeliavo į Vilnių, į gamtos mokslų daktarės, nuo vaikystės tikros šunų motinos ir globėjos namus – jai tikrai pasisekė. Namuose jos laukė ir iškart ja ėmė rūpintis dvylikametis borderkolis Aras, kurio gyvenimas buvo liūdnas ir neįdomus iki atsirandant Runai. Aras tapo geru įtėviu, mokė ir mylėjo savo mažąją dukrytę kuri po metų ne tik pralenkė jį ūgiu ir jėga bet ir to nesuprasdama ėmė jį skriausti. Pirmiausia, atimdama skanėstus, pastumdama, žaisdama, ypač, kai įsibėgėjusi bėgdama nuo kalno stuktėlėdavo Arui į šoną, jis griūdavo ir risdavosi kūliais. Be to, ji buvo labai pavydi ir norėjo šeimoje užimti tikro pirmojo numylėtinio vietą – įbėgs į namą, atsistos skersa ir urzgia ant Aro: neleisiu čia mano ir mamos namas, arba užšoks ant lovos, atsiguls šalia šeimininkės ir loja ant Aro, vos tik jis prisiartina: nelįsk, čia mano ir mamos lova,  arba atsistos tarpdury ir urzgia iššiepusi dantis ant Aro: čia mergaičių kambarys, ko tau čia reikia? O įdomiausia, kad vos tik šeimininkė pripildavo į indelius maisto, savąjį Runa tuoj išsinešdavo kuo toliau nuo Aro, o tada eidavo patikrinti, ką jis gavo, ir jei Aras per savo gerumą leisdavo jai pasižiūrėti, tai žiūrėdavo tol, kol ten nieko nelikdavo.   O kokia ji meili buvo savo šeimininkei ir jos sūnui: būdavo, užšoks ant lovos, atsiguls šalia kurio nors, galvą padės ant kojų ar ant pilvo, šildo, gydo, žiūri savo ištikimomis rudomis akimis, arba koja kapst, kapst. Paklausi: kodėl tu nekalbi, Runa, tai tik išplečia savo akutes, pastato savo nukarusias ausis ir tik lyžt lyžt jai veidą savo ilgu šiurkščiu liežuviuku.   Daug būtų galima apie ją pasakoti, bet štai jau penkios dienos, kai ji išsigandusi šaudančių petardų pabėgo ir dingo kaip į vandenį. Runa su šeimininkais ir Aru gyvena Rasų ir Liepkalnio seniūnijų sandūroje, ant kalno, kur ji mėgo lakstyti, ten ji ir nukūrė, bet ir ten buvo daug žmonių su petardomis ir ferjeverkais. Matyt, iš išgąsčio jai susimaišė galvelė ir vietoj to, kad grįžtų į namus, ji nubėgo į kitą pusę, nes už trijų valandų, apie devintą, ją matė lakstant aikštelėje prie Vėtros stadiono.   Runa ryšėjo raudoną antkaklį, gal jai kas pasiūlė maisto ir pasigavo, kur nors uždarė ar išvežė, nes netikiu, kad ji būtų neradusi namų, juk Runai jau pusantrų metų, be to, ji moka atidaryti visas duris, paduoti koją, nešioti savo indą IR NUSIGRAUŽIA VISUS DIRŽUS, JEI TIK TAI NE GRANDINĖ.  JI NORI BŪTI nepriklausoma, todėl nelabai klauso, jei pakeli balsą. Prisivilioti galima tik kalbant meiliai arba skanėstu. Runa ėda viską, ji maistui neišranki, tinka ir duona, ir daržovės, bet kaulai, aišku, jai skaniausi. Ji turi ir blogų savybių: kaip ir visos moterys, mėgsta paloti – loja ir klauso savo balso, kaip gražiai jis skamba – jau nė katė nesušmėžuos po langais, nei svetimas nepraeis. Ji apsigimusi sargybinė. Baisu, jeigu kas pasinaudos jos pasitikėjimu, skriaus ją arba net bandys iškepti, kaip avelę. Iki ko žmonės nusirito? Šunys niekada su mumis taip nepasielgtų. Beje, Runai kaip tik prasidėjo tas ypatingas laikas, kuris priverčia vilkus naktimis kaukti, o kates kniaukti. Ir pabėgo ji ypatingą naktį – dvigubas mėnulio užtemimas ir dar pilnatis ir dar Naujieji. Kur tu Runa, mes labai ilgimės tavęs ir atsilyginsime tam kas ją parves namo.   Prašau visų, kas ją matė ar žino, kur ji dabar - kas ją priglaudė, paskambinkite, pažadu, būsite apdovanotas. Mes jos labai ilgimės: o Aras  net nenori ėsti, juk nebeliko dukrytės ir žaidimų draugės. Nuotraukose – Runa, yra ta, kuri yra šviesesnė, nuolaidžiom ausim. Beje ji turi ant užpakalinės kojos pėdos siūtą 2 cm randą – ją operavo Filaretų gydykloje. Mums skambinti 8 685 06599, arba nuo 21 val. 2315459, Violetai.