Nepaisant to, jog Vilniuje daugybė apleistų pastatų, ypač senamiestyje, kas kartą einant Šv. Ignoto gatve akys savaime nukrypsta į apleistą trijų aukštų mūro pastatą su kiaurymėmis vietoj langų, kuris, pasirodo, kadaise buvo vienuolynas.
Istorija. Dominikonų vienuolynas, dabar populiaresnis šio pastato pavadinimas Satanhausas, visiškai apleistas nuo 1993 metų, kai iš jo išsikraustė kelerius metus čia įsikūrę Dominikonų ordino nariai. Nesunku pasiklysti tarp daugybės šiurpių istorijų, kurios įaugo į vienuolyno įvaizdį ir siekia dar 1501 metus, kai vienuolynas buvo įkurtas. Pasakojama, kad tuo metu Dominikonų vienuolynas turėjo erdvius dviejų ar net trijų aukštų rūsius, kurie XVIII a. maro epidemijos metu buvo naudojami kaip masinės kapavietės.
Bene garsiausia legenda apie „baltąjį vaiduoklį“ siekia dar 1863 metus. Sukilimo metais Vilniuje siautėjo Muravjovas, žinomas „koriko“ pravarde. Kadangi tuo metu žmonės buvo suimami už mažiausius nusižengimus ir įtarinėjimus, kalėjimai greitai tapo perpildyti, todėl nauja belaisvių kalinimo vieta tapo būtent Dominikonų vienuolyno rūsiai, kur saugoti nuteistuosius buvo paskirti kariai. Pasakojama, jog vieną vakarą kareivis, kuriam tą naktį teko saugoti belaisvius, išvydo baltą vaiduoklį ištiestomis rankomis judantį jo link. Kareivis nubėgęs pas viršininką ir atsisakė daugiau tuose rūsiuose kada nors budėti.
Dabarties aktualijos. Nepaisant to, jog apleisto vienuolyno teritoriją juosia aukšta tvora, patekti į vidų, vis dėlto, nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti. Tai patvirtina ir nesiliaujantys jaunų žmonių pasakojimai, kaip vieną ar kitą vakarą, pritrūkus veiklos ar paspaudus šaltukui, jie su draugų kompanijomis užsuka į Satanhausą sušilti ar šiaip pasibūti. Neaišku iš kur kilo visos tos šiurpą keliančios istorijos apie naktimis vienuolyne rengiamus satanistų ir įvairių neformalių grupuočių susitikimus bei rengiamus aukojimus ant altorių vienuolyno viduje. Dauguma jaunuolių, kurie lankėsi viduje sako tokių dalykų nepastebėję, o žvakių gausą pastate paaiškina paprastai – juk naktį vienuolyne tamsu, reikia kažkuo pasišviesti. Jaunuolių pamėgta rinktis ir šalia vienuolyno esančiame kiemelyje. Apie jų pasilinksminimus liudija čia palikti šiukšlių kalnai, šią vietą verčiantys dar labiau atstumiančia.
Taip pat reikėtų pridurti, kad visai netoliese yra įsikūrusi Salomėjos Nėries gimnazija, pro kurios langus atsiveria šis apleisto Dominikonų vienuolyno vaizdas, žadinantis moksleivių susidomėjimą. Smalsaujantys vaikai, vaikščiodami po griuvėsius ar žaisdami kiemelyje, rizikuoja susižeisti, nes pastato būklė itin prasta – jis bet kada gali apgriūti ir sužaloti žmones. Pavojų vaikams ar neatsargiems smalsuoliams taip pat kelia neuždengti šuliniai.
Keista tai, jog, nepatvirtintų šaltinių žiniomis, 2008 metų pabaigoje Dominikonų vienuolyną buvo numatyta renovuoti, tačiau nesutvarkytas pastatas vis dar laukia savo prisikėlimo. Žmonių, kuriems tenka šia gatve vaikščioti kasdien, nuomonės išsiskiria: vieniems pastatas atrodo egzotiškai ir įdomiai, kitų teigimu, gadina senamiesčio panoramą, tačiau vienu klausimu visi kalbinti žmonės sutaria – Dominikonų vienuolynui reikia renovacijos.
Taigi, nors Dominikonų vienuolynas tėra dar viena apleista ir griuvėsiais palikta vieta, žmonės norėtų, jog vienuolynas nebūtų vien subkultūrų susirinkimo centru ir vaiduoklišku tašku Vilniaus senamiesčio širdyje – jį būtų galima renovuoti ir paversti dar vienu lankytinu senamiesčio tašku. To šiam daugiau nei 500 metų skaičiuojančiam pastatui ir linkime.
