Meninė veikla taurina žmonių tarpusavio santykius, kryptingai formuoja asmenybės dorovinę sąmonę, charakterio bruožus bei įpročius, valią ir elgesį. Gražus daiktas veikia emociškai. Menas padeda žmonėms suartėti su gėriu, grožiu, dora, atspindi gyvenimą, leidžia suvokti jį per kasdienybės formas. Dauguma autorių įrodo, kad meninė veikla labiausiai ugdo dorovingumą, jautrumą, gerumą, atidumą, mąstymą, kūrybiškumą bei estetinius jausmus.
Lietuvoje ir pasaulyje vis labiau pritariama meno ir kultūros stiprinimui ugdymo procese. Prie argumentų, įrodančių auklėjimo svarbą šiuo metu, dažniausiai skiriama neigiama dvasinės krizės įtaka dabarties žmogui. Dvasinė krizė sutrikdo žmogaus dvasinio pasaulio raidą, kuri toliau skatina krizę. Sparčiai apimanti pavienių žmonių vidų, ji greitai prasiskverbia ir į aplinką. Beje, kasdienybės pilkume galima pamatyti ir spalvų, per kurias jauni žmonės dažniausiai suvokia pasaulį, eina į gyvenimą pasirengę dvasiškai tobulėti ir kurti grožį. Dvasinga aplinka ugdo dvasingą asmenybę.
Su keliais mokiniais aplankėme dvi parodas, eksponuotas Kauno menininkų namuose. Viena jų – Danutės Onos Jonelienės Šarkutės autorinė tapybos ant šilko paroda. Pirmiausia akį traukia subtili paveikslų nuotaika, išraiška, dominuoja mėlyna ir rusva spalva, įvairūs jų atspalviai. Geometrinėmis figūromis įprasminama pagrindinė mintis, siejama su aplinkos grožiu, žmogaus būtimi („Metamorfozė“, „Paslapčių sodas“). Jaunus žmones sudomino paveikslas „Tarp dangaus ir žemės“ – perteikimo būdas, potekstė. Kaip teigia pedagogas Bronislavas Bitinas, menas yra veiksmingas socialinių idėjų perteikėjas, ugdymo procese meno priemonėmis realizuojama socialinių vertybių internalizacija. Bendraudamas su menu, ugdytinis formuojasi estetinį idealą, estetinį santykį su gyvenimu.
Kita paroda – Mildos Staninienės „Liepsnotosios pelėdos sapnas“. Paveikslų motyvai – „gyvūnai dėl jų panašumo su mumis, taip pat dėl įdomios jų formos ar kailių rašto“, kaip sako pati dailininkė. Paveiksluose dominuoja raudona spalva, ryškėja žmogaus siluetas, gyvūno formos. Nematyti akių, tik galvos forma. Įstrigo paveikslas „Praeitis visada lieka“. Jame perteiktos neigiamos emocijos, nes dominuoja raudona, juoda spalva ir jos atspalviai. Gyvūnas piešiamas mažesne galva, tačiau ant nugaros – ryškūs dygliai. Tai yra agresijos požymis. Interpretuojant galima spėti, kad praeitis visuomet palieka kokią nors širdgėlą, užaitrina sielą, įsminga į atmintį dėme. Praeities košmarai dažnai persekioja gyvenimo kelyje. O tokios patirties turime kiekvienas, net ir jaunas žmogus dažnai yra išgyvenęs dvasinę sumaištį.
Įdomiai emocijos ir jausmai perteikiami kitame Mildos Staninienės paveiksle „Apkabinimas“ – prisiglaudimo situacija labai išraiškinga ir gili. Visa tai galima tik pajusti – susvetimėjusioje visuomenėje kartais jaučiamasi nemaloniai, abejingi žvilgsniai trikdo, smukdo, atstumia, reikia peties, prie kurio būtų galima drąsiai prisiglausti. Juoda ir mėlyna spalvos – liūdesys, paslaptingumas, atsiribojimas, net užmarštis ar skausmas. Tai šaltos spalvos, nykios, jos padeda suvokti, kad gyvenime yra netekties, sumišimo, nemalonių akimirkų, kurios provokuoja nemalonias emocijas, bet jas reikia išgyventi...
Menas – tai kalbėjimas, išsisakymas. Menas padeda atsiskleisti, žadina išgyvenimus, emocijas, parodo žmogaus interesus, sugebėjimus. Sparčiai kintančiame pasaulyje vis aktualesnė tampa kūrybiškos asmenybės ugdymo problema. Visuomenė yra suinteresuota kūrybiškų asmenybių buvimu, nes nuo žmogaus kūrybiškumo priklauso kultūros kaita bei tęstinumas. Gera kultūrinė aplinka suteikia daug galimybių jauniems žmonėms patirti ir intuityviai suvokti aukščiausios kokybės meno apraiškas, kad įprastų jomis žavėtis ir išmoktų atskirti, kas yra gera ir gražu.
Teksto autorė: Marytė Gustainienė
Asociatyvi nuotrauka: P.Mazūro skulptūra „Žmogus“ / Eriko Ovčareko, 15min.lt nuotr.
