Drąsiausia tauta, Baltijos perlas, tauta sugriovusi sovietinę imperija – kiek gražių pavadinimų nedidelei Šiaurės rytų Europos valstybei, esančiai šalia nieko neišsiskiriančios Baltijos jūros. Vadinkim kaip norim, gal tiesą nuo užsieniečių, vaikštančių Vilniaus senamiestyje ir paslėpsime, bet tiesa kaip ugnis degina skaudžiai. Pirmas žingsnis į problemos sprendimą, jos pripažinimas: lietuviai – alkoholikai. Žinoma, mes nekalti, juk rusai didesni alkoholikai, nei mes, o ir suomiai geria ne ką mažiau. Deja, girti teisėjai lendantys lauk gąsdinti vietinių žurnalistų yra paskutinis kantrybės lašas.
Girti Seimo nariai, girti valstybinių televizijų direktoriai, girti teisėjai, girti policijos pareigūnai, girti gydytojai – Lietuvos kasdienybė. Ko gero, prie kiekvienos institucijos durų reiktų pakabinti iškabą, sakančią: „Įeinantieji, kurie nori greitų ir kokybiškų paslaugų privalo atsinešti kefyro arba mineralinio vandens“. Žodžiai gėda ar asocialus elgesys nebetinka apibūdinti to, kas vyksta. Laikas suprasti, kad tam tikros pareigos reikalauja tam tikro elgesio. Lietuva primena kalinį, kuris 50 metų sėdėjo už grotų, o pagaliau išėjęs į laisvę, jau dvidešimt metų nesugeba išmokti ja naudotis. Laisvė – ne vakarėliai, tai didelė atsakomybė, mat niekas nebenurodinėja kada pradėti, o kada baigti. Ribas nustatom patys.
Matant, kaip aukščiausio rango valstybės tarnautojai lėbauja darbe, visiškai nusispjaudami į tuos, už kurių pinigus jie gyvena, darosi šlykštu. Dar baisiau, kai jų kolegos tvirtina, kad čia nieko tokio, esą vienas ar kitas bokalas tik praskaidrina galvą. Jei taip kalbėtų asocialūs alkoholikai, prie kioskų besibūriuojantys nuo pat ankstaus ryto, problema gal ir nebūtų tokia opi. Vis dėlto, alkoholizmas taip giliai įsišaknijęs į mūsų tautos sąmonę, kad M.Valančius čia jau nebepadėtų.
Vieši atsiprašymai, tautos graudinimas, skundžiantis, kad viskas turėjo būti ne taip, kad visiems pasitaiko – tai tik tušti žodžiai, kurie ištariami baimės akivaizdoje. Iš ko reiks gerti, praradus teisėjo ar parlamentaro darbą? Juk kitokiu atveju atrodys, kad esi paprastas alkoholikas, o ne aukštuomenės pareigūnas, „kartas nuo karto“ pasveikinantis kolegą su gimtadieniu darbo vietoje. Užteks mulkinti Lietuvos piliečius. Jei negerbi savęs, gerbk tuos, kuriems (bent jau oficialiai) dirbi.
Kai policijos pareigūnas, nužudo kelis mažamečius vaikus ar porą gydytojų, tada visi tarsi sunerimsta ir bent jau savaitę kalba, kaip alkoholizmas įsišaknijęs tarp tarnautojų. Tiesą sakant, pabodo klausytis, kad bus imtasi priemonių, kad bus inicijuojami tyrimai. Situacija, kai reikia bijoti, kad būsi partrenktas girto policijos pareigūno ar Seimo nario, turėtų būti šokiruojanti, bet matomai mes, lietuviai, esame labai tolerantiški tokiems reiškiniams. Juk patys geriame bet kokiai progai pasitaikius. Kovo 11? Vasario 16? Gimtadienis? Vardadienis? Nesvarbu – taurelė laukia.
Sakyčiau, dėl savižudybių skaičiaus kalta ne ekonominė situacija, o alkoholis. O kas kaltas dėl alkoholio? Kalti mes visi, kaip visuomenė, toleruojanti alkoholizmą pačiomis kraupiausiomis jo formomis. Pragerti kaimai, gyvenimai, šeimos ir karjeros. Kodėl gi ne, juk visi taip daro, galiu ir aš. Puikus pavyzdys naujoms kartoms, kurios suvartojamo alkoholio kiekiu nė kiek nenusileidžia savo gimdytojams. Velniop tą mokslą, jei alkoholikai Seimo nariais tampa, tai ir aš kažko pasieksiu gyvenime.
Ką daryti? Nei daug, nei mažai – sustoti. Įsiveskime įstatymus, kurie leistų alkoholio prekybą tik specializuotose parduotuvėse ir labai nepatogiu laiku. Pavyzdžiui nuo 10 iki 17 valandos. Dirbantieji tikrai nemes darbo dėl butelio. Nepilnamečiai negalės taip lengvai apsirūpinti alkoholiu. Bet kas nutiktų jei toks įstatymas būtų išleistas? Tikriausiai tokiu atveju, Seimo rūmams ne tik, kad langai išdaužyti būtų, bet jis iš viso būtų sulygintas su žeme. Tad gal ir toliau skęskime butelyje, bokale ar taurėje ir raminkime save, kad mes ne tiek jau daug ir geriam, o keli girti pareigūnai nieko tokio – visiems pasitaiko.
