Ar kada važiuodami pro turgų matėte stotelėje viena pro kitą besibraunančias bobutes su didžiuliais maišais ir krepšiais, pilnais gėrybių? Ar kada nors pagalvojate, kas juose slepiasi? O ką čia, sakote, galvoti? Juk aišku, ką ten močiutė gali slėpti: svogūnai, mėsa, grietinė, uogos, daržovės, varškė arba... Arba kažkas tokio, kam visai netinka būti purviname plastiko maiše, kas tikrai nėra valgomas ir turi plakančią širdelę.
Aš – maža kalytė Hondi, mane vadina viena iš gėrybių besislepiančių bobutės maiše. Gėrybių?! Atsiprašau, bet aš maniau, kad gėrybių visi laukia, nori, saugoja, o mane paėmė ir išmetė! Garbės žodis, tiesiog išmetė prie Kalvarijų turgaus ir pasakė „Bėk, bėk sau namų ieškoti...“
Man maždaug 3,5 mėnesio. O viskas buvo taip: kai bobutė kišo mane į maišą, aš pagalvojau, kad ta bobutė iš tikrųjų yra Kalėdų senelis, bet čia didžiulė paslaptis, todėl apsimečiau, kad nieko nesuprantu. Kalėdų dar niekada nešvenčiau, bet girdėjau žmones kalbant, kad tai dovanų ir stebuklų metas, kad Kalėdų senelis turi didelį maišą, ten susikrauna daug dovanų ir paskui dovanoja vaikams! Valio, aš lendu į maišą, aš būsiu dovanėlė! Kaip apsidžiaugiau tada... Man tiko ir tai, kad į kelią iškeliavome dieną, nors kiek girdėjau, dovanėlės nešamos vidurnaktį. Nors buvo labai karšta ir beveik neturėjau kuo kvėpuot, susikaupiau ir tyliai kentėjau, juk verta, negaliu kažkam sugadinti tokio siurprizo!
Ir jau kai karštis darėsi visai neįmanomas ir norėjau pradėt verkti, mane metė iš maišo! O kur kalėdinė eglutė, vaikai, laimingi žmonės?.. Aplinkui tik daug automobilių, purvina gatvė, girtuoklių kompanijos, visi kažkur skuba, lekia… Tai kam mane padovanojo? Gatvei? Girtuokliams? Kodėl manim niekas nesidžiaugia? Netikiu, kad Kalėdos būna tokios liūdnos!
Kaip man pasisekė, kad viską mačiusios dvi merginos nusprendė padėti, nes pati nežinojau, kur kreiptis. Kadangi jos pasilikti manęs negalėjo, į pagalbos šauksmą atsiliepė geroji gyvūnų globėja Asta. Man paaiškino, kad namučiai, kuriuose dabar šiek tiek pagyvensiu, yra mano laikina stotelė, čia man kur kas saugiau negu gatvėje.
Asta, mane pamačiusi, pasakė, kad toks gražus šuniukas seniai jau lankėsi šiuose namuose, ar tik aš nebūsiu aš kokia laputė, pabėgusi tiesiai iš zoologijos sodo. Paprašiau, kad pakeltų, norėjau pasižiūrėti į veidrodį, ir tikrai aš kaip laputė! Ir lauke patikrinom, kad esu greitesnė už kitus šunis, todėl pavadino mane Hondi! Patinka man Astos namuose, čia dar du šunys gyvena, bet mes prastai sutariam, jie nuobodūs: aš noriu žaisti, o jie kaip senukai mane vis tildo, bara, burzgia kai per daug bėgioju.
Globėja sako, kad aš labai energinga, išdykus ir be galo linksma mažylė! Kaip supratau, kad ir liksiu tokia mažytė laputaitė, todėl gyventi galiu ir bute ir name, kur tik panorėsi! Brangusis šeimininke, aš taip jaudinuosi rašydama Tau šį laišką, gal todėl, kad man už viską svarbiau Tau patikti. Juk nuo pat tos akimirkos, kai buvau įkišta į maišą, svajojau būti kažkam gyvenimo dovanėle, o ne rakštim. Tu man reikalingas... O Tau ar reikalinga geriausia draugė, kuri nori būti šalia visą gyvenimą?
Aš ir globėja Asta laukiame Tavo skambučio 861469186 (Vilnius)!
