„Berkut“ blokpostas Čongare nebuvo toks atšiaurus, kaip Perekope. Gal lėmė tiesiog ramus dienos metas, o gal ten iš tikrųjų ramiau?
Ant kelių Rusijos kareiviai neliepė klauptis, vamzdžiu prieš veidą nemosikavo. Du ginkluoti vyrai patikrino dokumentus, paprašė atidaryti bagažinę.
Artėjant prie Krymo, susidaro įspūdis, kad kontrolė silpnėja. Gal tokia taiki pamaina pasitaikė? Ir išoriškai šie sargybiniai atrodė ramesni, nei tie kareiviai, su kuriais teko susidurti prie Armiansko.
Tolumoje matėsi kariniai automobiliai. Jau net ir siena pastatyta! Tokia, kokią paprastai stato prieš minų laukus.
Grįžimas atgal
Grįžtant į laisvą nepriklausomos Ukrainos teritoriją, mus pasitiko pasieniečiai. Kiek tolėliau – Ukrainos desantininkų stovykla. Labai džiaugėmės juos matydami. Atrodė, kad nėra artimesnių žmonių. Į automobilio signalą jie atsakė šypsenomis.
Pakeliui iš Chersono į Dnepropetrovsko sritį, matėsi daugybė užrašų „Слава Украине!“, „Героям одвічна слава“, „Воля або смерть“ (Šlovė Ukrainai, Laisvė arba mirtis, Šlovė didvyriams). Štai tokia rytų Ukraina.
Labai noriu grįžti atgal į Krymą. Jaučiu, kad turime ten būti. Kryme nėra Ukrainos žurnalistų. O jei ir yra, tai, dirbdami pagrindinį darbą, daug laiko skiria savanorystei, vietinių žmonių palaikymui.
Bijau, kad referendumas (dėl Krymo prijungimo prie Rusijos) bus tas lūžio taškas, kai kelio atgal neliks. Gal net ne pats referendumas, o tai, kas po to dėsis.
„Naujoji“ valdžia iš anksto dėl visko susitarė su V.Putinu.
Vis prisimenu kareivius ir karininkus, kurių neveikia mirties baimė, jie pasirengę kovoti iki galo. Bet valdžia juos metė likimo valiai. Žmonės per konfliktus pamiršo, kas dėl to kaltas. Taip nieko nedarydami prarasime viską. O valdžiažmogiai liks savo postuose.
Ačiū visiems už palaikymą. Ačiū, kad dalijatės mūsų rūpesčiais ir mintimis. Jūs tikrai „kieti“ ir šaunūs.
Susiję: Transliacijos iš rytų Ukrainos
