VO „Gelbėkit vaikus“ savanorės Irmos įspūdžiai
Zambijoje žmonės neturi vieno faktoriaus, kurį turi mūsų pasaulio žmonės ir kuris labai daug iš mūsų atima – savigailos jausmo. Lyg tokiai smulkmenai, kaip savęs gailėjimas, jie neketina gaišti laiko. Taip natūraliai priimdami savo būtį. Tuomet ir tu, žiūrėdamas į jų akis, neturi teisės jų gailėtis. Atjauti, bandai suprasti, nori dalintis, bet gailesčio pajausti neįstengi, lyg kažkokia nenusakoma išdidi jėga atmuša tą gailestį ir grąžina jį atgal, tarytum sakydama: tai mūsų civilizacijai nepriklauso, tai jūsų susikurta sąlyga... Sąlyga pasijusti laimingais.
Virtuvė – pašiūrėje, maistas – kartą per dieną
Važinėdami Bulaya ir Lima kaimų apylinkėmis, pravažiuojame pagrindinę kaimo mokyklą. Atsiprašau už „juodą“ humorą, tačiau jei likai gyvas iki tokio amžiaus, kai gali lankyti mokyklą, galbūt tau pasiseks ir papulsi į laimingus 50 proc. kaimo vaikų, už kuriuos tėvai geba susimokėti mokyklos mokestį – apie 20 JAV dolerių per metus. Dar tiek pat kainuoja uniforma, panašiai – knygos ir kiti reikmenys. Stabtelime prie mokyklos – pilnas kiemas vaikų. Tokių pačių, kaip ir mūsiškiai – dūkstančių, lakstančių, besipešančių ir nenustygstančių. Tik nenormaliai išsipūtę pilvai išduoda apie retą ir skurdžią šių vaikų mitybą. Tik prieš pusę metų išleistas naujojo prezidento įstatytas – pamaitinti vaikus mokykloje – yra lyg šviesulėlis tamsoje. Tuoj pat matome naujai pastatytą mokyklos „virtuvę“. Tiesiog „pašiūrę“, apdėtą plytomis ir dengtą šiaudais, kurioje ant laužo garuoja didelis puodas. Šima. Taip vadinasi pagrindinis vietinių patiekalas. Kukurūzų miltų košė, valandų valandas verdama, kol suverda į beskonį ir bekvapį „gumulą“, tiesiog drebiamą į vaikų iš namų atsineštus dubenėlius ir valgoma rankomis. Šalia šimos kartais patiekiami vietos kopūstų lapai, susmulkinti ir išvirti atskirame puode. Dažnai vaikams tai būna vienintelis paros maistas. Ir užtektina sąlyga linksmai krykštauti ir lakstyti mokyklos kieme, spardant iš maišų ir skudurų atraižų susuktą kamuolį.
Tiesa, ikimokyklinio amžiaus vaikai jau kurį laiką turi galimybę lankyti vadinamą „bendruomenės mokyklą“. Ši mokykla neturi mokesčio, visi čia dirbantys mokytojai neima atlygio, gyventojai remia mokyklą kas kuo išgali. Iki šiol mokyklą lankė dviejų kaimų ikimokyklinukai. Tačiau prasidėjus liūčių sezonui, tolimesnio kaimo vaikai nebegalėdavo pasiekti mokyklos. Šiemet už lietuvių suaukotus pinigus jau sparčiai statoma atskira mokykla tolimesniajam kaimui, o šioje – išlietos grindys ir nupirktos kėdutės, tad kai kuriems vaikams jau nebereikia sėdėti ant akmenimis paremtų rąstų, kaip daugelį metų iki tol. Primenu, kad pusei vietovės vaikų ši mokykla bus vienintelis išsilavinimas.
Didžiausias universitetas – žmogaus viduje
Likusias kelias dienas praleidau šioje mokykloje, bendraudama su mokytojais, vaikais ir tėvais. Didelį įspūdį paliko čia dirbantys mokytojai Peggy ir Michael‘is. Jie – tikri autoritetai ne tik vaikams, bet ir visiems bendruomenės nariams. Pasirodo, būti išrinktam mokytoju yra didžiulė garbė. Šia garbe jie nesipuikuoja, o dalinasi – tiek pamokėlių metu, tiek po jų bendrauja su vaikais labai draugiškai ir pagarbiai. Peggy – didžiausią išsilavinimą turinti vietos gyventoja. Ji turėjo galimybę lankyti mokyklą iki 10 metų. Vėliau, mirus abiems tėvams, atvažiavo gyventi su sesers šeima į šį kaimą, anksti ištekėjo ir augino vaikus. Dabar Peggy yra 28 metai, ji turi 10 ir 8 metų sūnus James‘ą ir Jacky bei dešimties mėnesių dukrytę Jan, kurią nuolat nešiojasi skara prisirišusi prie nugaros. Ilgainiui net nepastebi ramaus niekuo nesiskundžiančio vaiko. Lyg ir Jan yra savaime suprantama, kad būti laiminga nereikia jokių papildomų sąlygų.
Tik nesupraskite klaidingai, šie žmonės nėra apatiški, tarytum Lietuvos kaimuose patvorėse besiramstantys girtuokliai. Visai ne. Jų akys gyvos, pilnos šviesos ir ramybės. Apgaubiančios ir smalsios. Išdidžios ir nieko neprašančios akys. Besąlygiškai laimingos akys. Kai paklausiau Peggy, kodėl ji kasdien eina keletą kilometrų į mokyklą, dirba su vaikais, negaudama jokio atlygio, ji nedaugžodžiavo ir atsakė trumpai. Tik mokydama kitus, aš mokausi pati. Tik dalindamasi, aš gaunu. Prisipažinsiu, kad netekau žado. Šiai išminčiai atrasti man prireikė daugiau nei trisdešimt metų ir nei viename iš pabaigtų universitetų to nedėstė. Tai dar kartą man įrodė, kad didžiausias universitetas yra žmogaus viduje ir kiekvienas iš mūsų turime visas galimybes jame mokytis.
Aukoti Zambijos vaikams galite jau dabar, telefono numeriu 1419 skambindami arba rašydami trumpąją žinutę su žodžiu ZAMBIJA. Auka – 5 Lt.
Padėkime Zambijos vaikams nusišypsoti!
