Su skaudančia širdim rašau šį laišką, tikėdamasi, kad jį perskaitys ypatingas žmogus...
Esu savanorė gyvūnų globos namuose „5 pėdutės" ir šis straipsnis apie mano laikiną globotinę Barseloną bitl Black, kuri ne tik gavo išskirtinį vardą, bet ir pati yra straipsnio vertas šuo.
Pas mane ji atvyko tam, kad išmoktų pasitikėti žmogumi, socializuotųsi ir rastų naują šeimą. Iki tol ji pusę metų gyveno voljere, nepažinusi žmogaus draugystės. Kai atvyko į prieglaudą, nekišo nosytės iš būdos ir visą laiką spaudėsi į kamputį. Dvikojis padaras, atnešantis maisto, jai atrodė siaubingiausias daiktas, kokį tik yra mačiusios jos akytės. Reikėjo imtis priemonių! Šuns arba katinėlio prijaukinimas prie žmogaus jau beveik tapo mano aistra. Tai ne pirmas toks šuo, su kuriuo man teko susidurti. Rezultatai iki šiol buvo labai geri, taigi nedvejodama vėl ėmiausi šito iššūkio. Mano pačios šuo Otelas labai daug padėjo man, jis kažkaip intuityviai jaučia, kaip elgtis tokiose aplinkybėse, be to, savo pavyzdžiu drąsina nepatiklius šunelius. Taigi po kelių dienų mano mažiukė Barselona jau ėjo šalia manęs be pavadėlio ir vos susitikus mūsų žvilgsniams vizgino uodegytę.
Neapsakomas jausmas, kai šuo, kuris su siaubu žiūrėjo į žmogų, ima glaustis prie tavęs su meile, netveria džiaugsmu, kai grįžti namo ir pasitiki tavimi kaip pačiu savimi. Taip mano mažiukė tapo geriausia drauge man ir mano draugui, bet su menku pasitikėjimu žiūrėjo į svetimus žmones. Visi galėjo ją paglostyti, tačiau jiems staigiau sujudėjus ar garsiau sukalbėjus, išsigąsdavo.
Vieną dieną mes su Otelu išvykom į agility seminarą, o Barseloną sutiko pažiūrėti mano sesutė. Visą dieną jos puikiai leido laiką, bet tik minutei likusi viena mano mažiukė nusigraužė pavadėlį ir pabėgo...
Šuo, kuris turi psichologinių problemų smarkiai skiriasi nuo to, kuris nuo mažumės augo mylimas ir pasitiki žmonėmis, taigi sugauti šitokį šuniuką labai sudėtingas uždavinys. Jau pirmą naktį rajone, kuriame ji pabėgo, prikabinėjome skelbimų. Pagal juos beveik kasdien skambino žmonės, kad mato ją, bet kol mes atvykdavom iš kito miesto galo, jos ir pėdutės būdavo ataušusios. Daugelis ją pamatydavo vis arčiau centro, tačiau bandydami sugauti, atgindavo ją atgal prie tos vietos, kurioje ji pabėgo. Ją matė pusė miesto, daugelis rašė žinutes, skambino, tik aš viena nė karto jos nesutikau. Buvau įsitikinusi, kad pas mane ji atbėgs... bet klydau... Vieną dieną paskambino vyriškis, jis teigė, kad matė ją keletą kartų apie antrą valandą nakties ieškančią maisto savo kieme prie konteinerio, tačiau nesugebėjo pagauti. Mes su draugu išsiruošėm į Barselonos medžioklę. Žinoma, Otelas vyko drauge kaip pagrindinis masalas. Prasėdėjom mašinoj apie penkias valandas, mano pastiprinimas neištvėręs užmigo, jau ir man pradėjo lipti akys, o mano mergytė kaip nepasirodo, taip nepasirodo, taigi netekusi vilties pasiūliau važiuoti namo. Kaip tik buvo dvi valandos nakties. Kai tik pajudėjom iš vietos, pamačiau, kaip už vieno iš konteinerių užbėgo šuniukas. Barselona! To užpakaliuko nebūčiau sumaišiusi su jokiu kitu. Jos uodegytė perpus trumpesnė, nei dažnai būna šunų uodegos. Aptirpo rankos ir kojos. Nežinojau, ko imtis. Protingiausia mintis būtų buvusi išleisti Otelą, bet tokiais atvejais sveikas protas tiesiog nustoja dirbęs. Taigi padariau kvailystę. Pati šokau iš mašinos ir pradėjau ją kviesti. Iš už konteinerio išlindo snukutis. Jos! Ji žiūrėjo į mane nejudėdama ir jau atrodė, kad prieis, bet aš pajudėjau jos link... ir ji pradėjo bėgti. Nuo manęs! Puoliau vytis, kas buvo dar viena kvaila mintis, nes net pats greičiausias pasaulio žmogus nesugebėtų pasivyti šuns.
Ji išgąsdinta, pasiklydusi, svetimoje vietoje, kur visi nuolat ją gaudo. Nieko kito aš iš jos ir laukti negalėjau. Bet buvo skaudu...
Dar kelias naktis važiavome jos ieškoti. Dabar buvau susiplanavusi visą veiksmų planą: pirmą išleidžiu iš mašinos Otelą, - kurį, beje, ši naktinė operacija labai domino, - jeigu Barselona nebėga, prieinu pati. Tačiau plano neprireikė, nes ji nepasirodė.
Tada paprašiau visų ją bandžiusių pagauti žmonių, kad nustotų tai daryti, kad leistu jai nurimti ir susivokti. Visą savaitę negirdėjau jokių žinių apie ją. Tiesiog laukiau. Pati nežinojau, ko laukiu, bet sulaukiau. Jos pačios!..
Vieną naktį išvedžiau Oteliuką į lauką. Jau judėjom namo, bet mano kavalierius kažkur užtruko, sustojau jo palaukti ir kitoj gatvės pusėj pamačiau Barseloną... Sekundę negalėjau patikėti, netgi buvo kilusi mintis, kad mano vaizduotė mane bando „išdurti". Ji, pamačiusi mane, perėjo gatvę ir prisiartino prie manęs. Pakviečiau Otelą, parodžiau ją. Šis, kaip ištikimas mano gynėjas, pripuolė prie jos ir prispaudė prie žemės, o ji pradėjo vizginti savo trumputę uodegytę. Atrodė, kad tik tada Otelas atpažino ją ir paleido. Mano mažiukė pašoko ir puolė prie manęs, pasidėjo leteniukes man ant pečių ir pradėjo laižyti veidą, kandžiotis ir inkšti. Čiupau ją į glėbį, kad tik vėl nedingtų, ir iki šiol netikėdama tuo, kas nutiko, nusinešiau ją namo.
Ji parbėgo į mūsų kiemą. Visą Klaipėdą perbėgo. Kaip? Neįtikėtina, bet tai tiesa. Ji čia. Bijojau atsikelti ryte ir suprasti, kad tai sapnas. Man atrodo, kad ir ji bijojo to paties. Lyg tai būtų pajutusi didžiulį palengvėjimą po streso, ji iškart užmigo, bet vis kas kiek laiko prabusdavo ir imdavo vizginti uodegytę ir inkšti, lyg tai vis iš naujo suprasdama, kad pagaliau grįžo namo. Paryčiais tie prabudimai baigdavosi mano veido laižymu ir kandžiojimu. Ji tikrai negalėjo patikėti, kad grįžo. Niekas negalėjo tuo patikėti. Kelias dienas vis sulaukdavau lankytojų, kurie tikriausiai norėjo įsitikinti, kad tai tas pats šuo, kad nesumaišiau jo su kitu. Kaip įmanoma sumaišyti šunį? Baltutės leteniukės ir papilvė, kreivi apatiniai dantukai, trumputė uodegytė, bet svarbiausiai, žvilgsnis. Atrodo, kad ji visada šypsosi, kai žiūri man į akis. Ji tokia laiminga!
Žinau, kad daugeliui atrodo, jog turėčiau ją pasilikti sau. Patikėkit manim, man pačiai taip pat atrodo. Ir noriu to ne mažiau už ją. Deja, dažnai mūsų norai nesutampa su galimybėm. Pati esu benamė, taigi negaliu suteikti namų dar vienam šuniui. Gyvenu nuomojamam bute, įsigyti savo gyvenamą vietą neturiu galimybės. Kad ir kaip rėktų mano širdis, turiu ieškoti Barselonai kitos šeimos. Bet esu įsitikinusi, kad ji tokį kelią nuėjo, kad grįžo pas mane tam, kad rasčiau jai pačius geriausius namus. Tai mažiausia, ką galiu dėl jos padaryti. O tokie namai gi turi būti. Tikiu, kad ji galės pamilti ir kitą žmogų. Aš gi nieko ypatingo nedarau: ir pabaru ją kartais, ir neleidžiu kai kurių dalykų, pavyzdžiui, lipti į lovą ar prašinėti maisto prie stalo, drausminu, jei ima graužti pavadėlį, ką ji daro, kai susijaudina pamačiusi šunį arba pagirta. Tiesiog myliu ją, kalbuosi, skiriu jai laiko ir dėmesio. Tikiu, kad yra žmogus, kuris taip pat galėtų ją mylėti. Mišrūniukę, nukirsta uodega ir pačiom šilčiausiom akytėm, kokias esu mačiusi.
Kokia ji protinga. Ir kokia paklusni. Be komandų, be barimo. Ji tiesiog supranta, ką jai sakai.
Pelnyti jos meilę nebus lengvas uždavinys, bet tai įmanoma. O kai jau to pasieksit, apims tokia laimė ir pasitenkinimas. Žinau iš patirties. Taip mylėti, kaip myli Barselona, moka ne kiekvienas, netgi ne kiekvienas šuo. Jeigu ji pamils jus, tai galit jaustis ypatingi.
Jeigu esate lengvai pamišęs, manote, kad mišrūnu galima taip pat (o gal ir labiau) didžiuotis, kaip ir veisliniu šunimi, jeigu suvokiate, kad su šuniu reikia bendrauti, kad jam reikia skirti dėmesio ir meilės, jeigu suvokiate, kad yra šunų, kurie gali gyventi tik namie su šeimininku ir jeigu tikite, kad netgi geriausio draugo meilės reikia nusipelnyti, tai jūs esat tas ypatingas žmogus, kurio ir laukia Barselona. Skambinkit man +37064619845 ir atvykit susipažinti su mano mergyte.
