Šuniuko Klevuko istorija: kai ant gyvenimo medžio belieka keletas lapelių

Norime pasidalinti su Jumis mūsų Klevuko istorija. Klevuko, kuris liks pas mus iki mirties. Tai mūsų prieglaudėlės šuo, mūsų numylėtinis, išpopintas ir nubučiuotas – taip bent paskutiniais gyvenimo metais stengiantis kompensuoti didžiulę jo patirtą skriaudą. Mūsų Klevukui yra apie 10 metų, o gal ir žymiai daugiau. Jis kurčias ir aklas, o kailelis ant nugaros beveik nuplikęs. Ant kojų – didelės senos suragėję nuospaudos. Kažkada į gražuolį liūtuką panašų šunį tokiu padarė tie beveidžiai – bevardžiai – beširdžiai, kurie vadinosi jo šeimininkais. Pasak veterinarų, šuo laikytas tiesiog kraupiomis sąlygomis, galbūt, todėl ir visiškai apako bei apkurto taip, palyginus, greitai. Kailio išplikimas atsirado dėl nuplikymo arba labai stiprios odos ligos/ligų, dabar jau sunku pasakyti. Nuplikimai ant kaklo – nuo iki smaugimo užveržto antkaklio. Suragėję nuospaudos ant kojų – nuo nuolatinio buvimo ankštoje patalpoje ant gryno betono. Atsirado Klevukas pas mus maždaug prieš mėnesį. Paskambino pakaunės soduose gyvenantis vyras ir pareikalavo, kad greičiau pasiimtume mirti į jo teritoriją atklydusį šunį. Jis gulėjo susisukęs krūmuose taip kliudydamas sklypo savininkui laukan išleisti savuosius šunis. Mes, žinoma, atvažiavome ir problemą išsivežėme. Apsilankėm pas veterinarą, suteikėm visą reikiamą pagalbą ir įkurdinom Klevuką remontuojamoje prieglaudėlėje. Jei iš dangaus nenukris gyvūnus be galo mylintis geradaris, pasiruošęs prižiūrėti aklą ir kurčią šunį, Klevukas visam laikui liks su mumis. Ir mes nė kiek dėl to nepergyvename, nes Klevuką labai mylim. Ir, užbėgdami už akių mūsų skeptikams, informuojam, kad migdyt jo tikrai nesiruošiam. O kodėl migdyt šunį, kuris gal pirmą kartą gyvenime yra mylimas, glostomas, turi savo šiltą guolį, kasdien skaniai valgo ir vaikšto po lauką, uostydamas pirmąją žolę? Jam nieko neskauda, jo apetitas puikus, jis aktyviai domisi aplinka ir visiškai atgavo pasitikėjimą savimi. Kažkada krūpčiojęs nuo kiekvieno prisilietimo, dabar jis tiesia galvą link glostančios rankos, spaudžiasi nuplikusiu šoneliu prie kojos, kai glostai jam nugarą. Kai kasinėji aplink nosį ir ausis, Klevukas tyliai urzgauja iš pasitenkinimo ir kaip katinas primerkia nieko nematančias akis. Kažkada bijojęs žengti žingsnį nepažįstamoje aplinkoje dėl savo aklumo ir kurtumo, dabar jis tokiu greičiu ir su tokiu pasitikėjimu aplinka dėlioja savo rudas letenas, kad dažnai net kelia juoką, ir reikia tik spėti jam iš po kojelių traukyti aštresnius akmenis ir didesnes šakas. Kažkada valgęs tik jam numestas atmatas (spėjam pagal dantų stovį), dabar jis valgo viską, kas jam paduodama, ir su užsidegimu taršo net kaulus. Ir bejėgis tikrai nėra – savo noselės vedamas, puikiai suranda tiek savo asmeninį guolį, tiek kitų globotinių maisto lėkšteles. Kodėl migdyti šunį, kuris pirmą kartą džiaugiasi gyvenimu? Mes turime būti dėkingi už suteiktą progą ištaisyti tokią didelę skriaudą. Ir savo tingumo pasirūpinti neįgaliu šunimi tikrai nedangstysime pseudohumanistiniais paistalais apie padaro egzistavimą. Mums nesunku pirmyn atgal laiptais nešioti 30kg sveriantį šunį, kai, matant, kaip jis atsigauna ir iš naujo patiki žmonėmis, širdy taip lengva. Ieva Balčiūnaitė ir Kauno LESĖS kolektyvas.