Yra šuniukų, kurie turi liūdną žvilgsnį, yra tokių, kurie moka šypsotis. Kai kurie vizgina uodegą vos pamatę žmogų, o kiti ją pabruka ir slepiasi į kampą. Taip kiekvienas beglobis šuniukas patekęs į Tautmilės globą atsineša savo istoriją: kartais absurdišką, kartais šiek tiek juokingą, bet dažniausiai liūdną...
Nepaisant to, kad žavios kalytės Raganaitės istorija liūdnoka, gal net niekuo neišsiskirianti, tiesiog negaliu rašyti apie ją be šypsenos. Turbūt kiekvienas pažįsta tokį žmogų, kuris būdamas ne per didžiausias gražuolis kažkokiu būdu sugeba visus suburti aplink save, ir tiesiog skleisti puikią energiją, o jo nekalti juokeliai, kurie iš kito gal net neskambėtų juokingai, tiesiog verčia visus iš koto! Būtent tokia būtų Raganaitė, jeigu ji būtų žmogus!
Dar žiemą Tautmilė per pusnis brido į „Grindos“ sanitarinę tarnybą gelbėti mažųjų. Tuomet vienu kartu, ji pasičiupo devynias plakančias širdeles. Kadangi retas atvejis, kad „Grindoj“ pabuvojęs toks pulkelis mažylių neužsikrėstų, Tautmilė suprato, kad ir šįkart laukti pavėluoto „kalėdinio stebuklo“ būtų tiesiog neprotinga, todėl iš karto susikaupė rimtam darbui ir kovai už kiekvieno mažylio gyvybę. Na ir prasidėjo... Sunkios formos „parvo“ virusas tąkart iš devynetuko atėmė dvi gyvybes. Kiti mažyliai sunkiai gydyti, bet išgydyti. Kol baigdavo visiems sulašinti lašelines, Tautmilė namie atsidurdavo tik gūdžią naktį. Ir visos pastangos nenuėjo veltui! Šeši gražūs mažyliai vieni po kitų sveiko ir kaip velykiniai margučiai pradėjo ridentis į naujus namus.
Galbūt dėl to, kad Raganaitė turėjo daug broliukų, galbūt dėl to, kad dažniausiai miegodavo iškorus savo liežuvėlį, kai žmonės atvažiuodavo rinktis mažylio, ji taip ir užsiliko Tautmilės garaže. Iš devynių kadaise mažų keturkojų, ji liko viena vis dar laukianti savo laimės. Kodėl būtent ji? Kai niekas nemato, kartais Raganaitė susirango tolimiausiame garažo kampelyje ir užsidengia letenėlėm akis, kad niekas nematytų jos liūdesio. Nejaugi ji negraži? Nejaugi ji ne gudruolė? Ji taip stengiasi išmokti naujų triukų, kad galėtų nustebinti tuos, kurie atvažiuos jos pažiūrėti. O kai atvažiavusiųjų žvilgsniai vis sukas į kitus, Raganaitė sukryžiuoja savo letenų pirštelius ir laiko už nugaros tyliai šnabždėdama: „Mane, mane, mane, pasiimk mane!” Kolkas tai dar nesuveikė, bet Raganaitė vis dar nepraranda vilties ir bando sugalvoti naujus burtus, padėsiančius jai nukeliauti į namus...
Raganaitei dabar maždaug 6 mėnesiai, kadangi ji irgi buvo viena iš tų, kuri sunkiai sirgo ir stebuklo bei Tautmilės dėka pasveiko, nuo pat mažens mylima ir lepinama, kartais dar vadinama ir Caraite! Na ir visai ne todėl, kad ji vaikšto visad iškelta nosimi, o todėl, kad tuo pat metu būdama tvarkinga ir išdidi, ji yra išradinga išdykėlė, kuri tarp keturių garažo sienų geba susikurti karalystę, kurioje būtų visiems linksmiau! Ji nėra išranki maistui, o naujoves tiesiog dievina! Prieš porą dienų prie garažų kažkas išmetė raugintus agurkus, žinoma, tai tapo Raganaitės dienos atradimu ir gardžiausiu delikatesu...
Ir gal vis dėlto Tavo namuose atsiras vietelė nuostabiai kalytei, kuri nesitveria kailyje, kaip nori namo? Ji pažada Tau perduoti ir prieš Tave nenaudoti savo raganiškų vaikiškų burtų, taip pat būti geriausia drauge ir pagalbininke, bučiuoti Tave rytais ir būti ta, kurios išdaigos pakeltų ūpą visai dienai!
Dėl gražuolės Raganaitės skambinkite Tautmilei 8 650 71786!
