Paveldėtas talentas
Ludwigas van Beethovenas gimė 1770 m. gruodžio 17 d. Bonoje, Vokietijoje. Iš tėvo jis paveldėjo ne tik vardą, bet ir muzikos talentą. Ludwigas vyresnysis buvo gabus dainininkas, smuikininkas bei klavesininkas. Deja, labiau nei groti ar traukti arijas, mėgo kilnoti taurelę. Šeimos galvos netvarkingas gyvenimas paliko pėdsakus visos Beethovenų šeimos narių gyvenimuose.
Labiausiai nuo girtuoklio tėvo kentė mažasis genijus. Pastebėjęs berniuko gabumus, tėvas versdavo jį groti po 5–8 valandas, tikėdamasis išauginti antrąjį Mozartą, nustebinti juo pasaulį ir taip pataisyti pašlijusią materialinę būklę. Nors įkaušusiems tėvo draugams ir jam pačiam rodėsi, kad mažasis Ludwigas puikiai skambina, pirmoji koncertinė kelionė į Kelną nesuteikė nei lauktos garbės, nei pinigų.
Tada tėvas ryžosi kuo greičiau sūnų parengti į rūmų kapelą, kad jo atlyginimas pagerintų namų reikalus. Laikydamas bendrąjį lavinimą nebūtinu muzikantui, dešimtmetį Ludwigą atsiėmė iš mokyklos...
Laimė, trokšdamas žinių, berniukas mokėsi savarankiškai. Vyresniųjų draugų padedamas, išmoko skaityti lotynų, italų, prancūzų kalbomis.
Pirmieji kūriniai
O štai muzikos mažąjį Beethoveną mokė, kas tik netingėjo. Laiko pagroti Ludwigas rasdavo ir su tėvo bičiuliais, ir su rūmų kapela, ir su miesto vargonininku, kuris supažindino jį su harmonijos ir polifonijos menais bei geriausia to meto literatūra.
Labai apsišvietęs, universitetą baigęs Nefė buvo pažangių pažiūrų, tai turėjo didelės reikšmės L. van Beethoveno asmenybės formavimuisi.
Pradėjęs mokytis pas Nefę, muzikas sukūrė savo pirmuosius kūrinius – Variacijas Dreslerio tema ir tris sonatas fortepijonui. Nefė pasirūpino juos išleisti ir aprašyti spaudoje. Po dvejų metų darbo be užmokesčio kapeloje Ludwigas buvo paskirtas vargonininko padėjėju.
Sūnaus atlyginimas buvo didelė parama namams, nes motina smarkiai sirgo. Laimė, ji nevertė sūnaus budėti prie mirties patalo ir palaimino jo išvyką pas W. A. Mozartą. Vienoje gyvenęs kompozitorius buvo sužavėtas liepsningų L. van Beethoveno improvizacijų ir pasakė jo artimiesiems, jog kada nors apie jų Ludwigą kalbės visas pasaulis.
Laisvės troškimas
Deja, Vienoje, talentingojo V. A. Mozarto pašonėje, pasilikti L. Beethovenui nebuvo lemta: mirė mama, ir visi šeimos rūpesčiai užgulė jo pečius. Netrukus ir pats kompozitorius persirgo šiltine ir raupais. Viso pasaulio džiaugsmui, ligos nepakirto nei Ludwigo sveikatos, nei ryžto ir gyvenimą sieti su muzika. Netrukus jis ėmė groti altu Bonos teatro orkestre. Čia susipažino su scenos veikalais, instrumentų specifika, orkestrine rašyba.
Tuo metu kompozitorius ėmė bendrauti su pažangiais Bonos literatais, muzikais, dailininkais. Paplitusios 1789 m. Prancūzijos revoliucijos idėjos turėjo didelę reikšmę kompozitoriaus pasaulėžiūrai. Šiuo metu išaugo jo neapykanta tironijai, sustiprėjo troškimas matyti žmogų laisvą, nepriklausomą.
1789 m. buvo atidarytas Bonos universitetas, ir kompozitorius įstojo į Filosofijos fakultetą, kuriame studijavo vienus metus. L. van Beethovenas pagarsėjo kaip talentingas pianistas, improvizatorius, sukūręs apie 50 įvairių kūrinių, kuriuose jau galima įžvelgti kompozitoriaus talentą.
Meilė
1801 m. rudenį likimas, regis, apdovanojo muzikos genijų – jis įsimylėjo. Laiške vienam draugui rašė: „Dėl šio pasikeitimo kaltas vienos mielos merginos žavesys; ji myli mane, o aš myliu ją. Pirmosios laimingos minutės mano gyvenime per pastaruosius dvejus metus“. Vyras net galvojo apie santuoką, nors apie ją negalėjo būti nė kalbos – mylima gražuolė buvo aristokratė.
Septyniolikmetė grafaitė Giulietta Guicciardi į sostinę atvyko iš provincijos ir panoro mokytis muzikos pas Vienos aristokratijos dievaitį. Menininkas niekada neatsisakydavo mokyti jaunas, žavias merginas. Neatsisakė ir šį sykį. Pinigų už pamokas neėmė, ir Giulietta dovanodavo jam marškinius, esą pačios išsiuvinėtus.
Per pamokas kompozitorius neretai susierzindavo dėl kilmingosios mokinės nestropumo, supykęs net mesdavo natas ant grindų, bet vis dėlto pasidavė koketės žavesiui. Rašė jai aistros ir meilės kupinus laiškus: „Angele mano, gyvenime mano!.. Meilė reikalauja visko ir turi tokią teisę; šia prasme aš jaučiu tą patį, ką ir tu; tik tu pernelyg lengvai pamiršti, kad aš turiu gyventi dėl dviejų – tavęs ir savęs; jeigu susivienytume visiškai, nekentėtume nei vienas, nei kitas...“
Atrodė, kad mergina atsako į jo jausmus... Manoma, kad mylimajai L. van Beethovenas parašė „Mėnesienos“ sonatą. Tai buvo laimingiausias laikas.
Tačiau netrukus Giulietta užmezgė romaną su grafu Robertu von Gallenbergu. Užsirūstinęs muzikas pasakė jaunajai grafaitei daugiau nebesirodyti.
Didžioji nelaimė
Materialinis muziko gyvenimas akivaizdžiai pagerėjo, kai atsikraustė į Vieną. Jį rėmė garbūs ir turtingi mecenatai. Vienoje kompozitorius plėtė kūrybinį akiratį, mokėsi pas J. Haydną, J. Albrechtsbergerį, A. Saljerį ir kitus. Taip atsirado pirmieji brandūs, meistriški kūriniai.
Deja, laimingą gyvenimą Vienoje sugriovė baisi nelaimė – vos 26 metų L. Beethovenas ėmė kursti. Gydymas nedavė rezultatų, ir 1802 metais kilo noras užbaigti gyvenimą...
Vis dėlto nugalėjo noras rašyti muziką. Tuo metu kompozitorius sukūrė savo vėlyvuosius kūrinius, tarp jų „Iškilmingas mišias“ ir Devintąją simfoniją. Pastarųjų premjera buvo paskutinis sėkmingas L. van Beethoveno pasirodymas Vienoje. Nors jis pats stovėjo prie dirigento pulto, mojavo batuta ir vartė partitūros lapus, iš tikrųjų kapelmeisteris buvo įspėjęs orkestrantus ir choristus nekreipti dėmesio į kurčią kompozitorių.
Sunkūs vidiniai išgyvenimai paliko gilius pėdsakus jo kūryboje. Kančia, neviltis, audringas protestas ir išdidus susitaikymas su likimu ryškūs kompozitoriaus didžiuosiuose to meto kūriniuose. Kai kurie kritikai teigia, kad geriausi būtent tie kūriniai, kuriuos L. van Beethovenas parašė jau visiškai netekęs klausos...
„Likimui palaužti manęs nepavyks“
Nežinia, iš kur apkurtęs muzikos genijus rado jėgų eiti pirmyn. Jo atkaklumas ir valia atsispindi šiame išdidžiame posakyje: „Aš noriu pasigalynėti su likimu. Visiškai palaužti manęs jam tikrai nepavyks!“ Tačiau sulig kiekviena diena kompozitorius darėsi vis uždaresnis. Jis baiminosi, kad žmonės, pastebėję jo kurtumą, ims niekinti ir nepripažins kaip muziko.
Viename laiške L. van Beethovenas sukrečiamai skundėsi savo vienišumu, kuriam jis yra pasmerktas. Šį laišką jis rašė Heiligenštate. Todėl jis vadinamas Heiligenštato testamentu.
Vėliau buvo rastas kompozitoriaus laiškas Nemirtingajai mylimajai. Neaišku, ar kompozitorius iš tiesų turėjo kam išsiųsti meilės laišką. Galbūt jį paskyrė tik svajonėse gyvenančiam idealui? Kad ir kaip būtų, kompozitorius nesukūrė šeimos ir kasdien darėsi vis keistesnis.
Atsiribojo nuo draugų ir giminaičių, dažnai keisdavo gyvenamąsias vietas. Ištvėręs vienoje vietoje daugiausia metus, susidėdavo mantą ir ieškodavo kitos pastogės. Nežinia, kas versdavo jį taip elgtis. Galbūt nerami menininko prigimtis?..
Mirtis
Būtent jam turi būti dėkingi visi muzikos mėgėjai už 9 simfonijas, uvertiūras simfoniniam orkestrui, koncertus įvairiems instrumentams ir orkestrui, 16 styginių kvartetų, 32 fortepijonines sonatas. Be jų, L. Van Beethovenas parašė operą „Fidelijus“, oratoriją „Kristus Alyvų kalne“, baletą „Prometėjaus kūriniai“, mišių, dainų ir begales kitų į muzikos istoriją įėjusių kūrinių.
Kurti genijus liovėsi tada, kai mirus broliui teko prisiimti jo sūnaus globą. Su juo kompozitorius nugyveno iki savo dienų pabaigos, kai vis labiau silpstant sveikatai palaužė kepenų liga.
1827-ųjų kovo 26 d. siaučiant audrai vienišojo muzikos genijaus gyvybė užgeso.
Kompozitorių į paskutinę kelionę lydėjo daugiau nei dešimt tūkstančių Vienos gyventojų. Nors ne visi mėgo šį vienatvės rūstybe dvelkiantį kompozitorių kaip žmogų, visi žinojo, kad anapilin išlydi didžią asmenybę, apie kurią bus kalbama ir po daugelio šimtų metų.
