Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rasuolės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Atradau savo moteriškumo galią“

Paryžius
„Shutterstock“ nuotr. / Paryžius
Šaltinis: Ji24.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Net nereikia pabuvoti Paryžiuje, kad pajustum, ką reiškia tikroji ir pati tyriausia gyvenime meilė, visgi šis jausmas labiausiai ir asocijuojasi su Prancūzijos sostine. Siūlome paskaityti kiek nestandartišką, bet ne mažiau jausmingą ir romantišką istoriją konkursui „Vieną kartą Paryžiuj...“.

Ar dažna moteris pasakytų jaučianti, kad šiandien jos diena? Kai nuojauta stumte stumia pasitikti savo likimo vingio net pabirus kliūtims? Ar jums yra, mielosios, taip buvę, kad jau iš pirmo žvilgsnio pajaustumėte, kad šalia yra jis – neabejotinai būsima gyvenimo meilė?

Paryžius. Meilės sostinė. Ir tikrai ne Prancūzija ar kruasanai pirmiausia šauna į galvą, išgirdus šį pavadinimą. Meilė. Pasaulį valdo meilė. Mane, jus, gamtą ir net daiktus: knygas, trofėjus, mokslo disciplinas. Kur pasisuksi – vien meilės apraiškos ir net mes patys alsuojame šiuo jausmu, nes buvome pradėti iš tos pačios meilės. O ir Paryžius – dar viena didinga meilės apraiška.

Mano paryžietiška istorija prasidėjo Vilniuje, kur pirmą kartą gimė tokie stiprūs, nuoširdūs, tyri, gal naivūs, bet ypatingi jausmai. Jie verti plunksnos, skaitytojo laiko ir Paryžiaus metaforos šiais lengvabūdiškais laikais.

Buvo šalta vasario naktis, mano geriausios draugės gimtadienis, kai linksmybes nutarėme pratęsti viename iš sostinės klubų. Atrodytų tipiškas, taip gerai daugeliui pažįstamas gimtadienio šventimo scenarijus, tačiau patikėkite, tai netipiška, nes per kitus trejus metus daugiau neteko to patirti.

Nebuvau dažna vakarėlių liūtė, klubinėtoja, nors ir mėgdavau linksmintis. Tada buvau dar studentė, sulaukusi vos dvidešimties ir dar neturėjusi vaikino, nors bendrąja prasme buvau patraukli. Laiba, vidutinio ūgio, šviesių ilgų plaukų ir mielo veido. Nuo vaikystės pasižymėjau artistiškumu, geru humoro jausmu, tačiau kartu buvau ir jautri, jausminga, šiek tiek degtukas. Mėgau šokti. Be proto, ir man sekėsi.

Eglės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Įsimylėjau ne tą, kurį reikėjo“

Šiek tiek improvizacijos, kubietiškos muzikos, ir ne vienas, esantis šokių aikštelėje, jau sekdavo mane akimis. Niekada savęs nevertinau kaip įspūdingos gražuolės, tačiau jausdavau, kad turiu polėkį ir meilę gyvenimui, kas ir buvo mano magnetizmo paslaptis.

Tą vakarą jaučiau atrodanti pritrenkiamai – vilkėjau išryškinančią mano moterišką siluetą raudoną suknelę ir aukštakulnius, kurie man teikė moteriško šarmo, seksualumo, dar taip trūkstamo mano nebrandžiai, bet labai norinčiai patirti, mylėti, išgyventi idealistės asmenybei. Iš tiesų jaučiau esanti verta protingo kandidato į mano širdį ir žinojau, kad šiandien ta diena, ypatinga diena, mano diena, žinojau, kad šiandien kažkas įvyks.

Deja, išėjus į miestą, prasidėjo nesutarimai draugių rate, blogos savijautos ir dauguma nebenorėjo linksmintis. Buvo 00.03 val. nakties. Jaučiausi graži, geidžiama, puikiai nusiteikusi, tačiau viena, nes draugės norėjo namo. Viskas, regis, sugriuvo, tačiau aš neskubėjau nusiminti. Draugėms sprendžiant, ką daryti, mane užkalbino du nepiktybinio tipo draugai, kurie pasisiūlė būti palydovais ir globoti mane tąnakt.

Matėsi, kad jie man simpatizuoja, tačiau jie buvo mano gera galimybė pasilikti mieste, ir ja aš nusprendžiau pasinaudoti. Tada ir pati nepažinau savęs, negalėjau patikėti savo rizika, drąsa, kad pasirinkau nepažįstamųjų draugiją, bet mane vedė nuojauta, o gal širdis, nes žinojau, kad šiandien mano diena. Ir nors tai skamba kaip sapnas, ta naktis buvo pati tikriausia mano gyvenime. Su kitokiais, neįprastais pasirinkimais.

Sandros istorija „Vieną kartą Paryžiuje... Eifelio bokšte man pasipiršo“

Mes nuėjome į netoliese esantį klubą, naujieji mano draugai buvo saugus pasirinkimas. Mes šokome, kalbėjomės, ir staiga aš salės kampe pamačiau žvilgsnį. Jis mane sujaudino iki pat pirštų galiukų, privertė pasitempti ir šokių aikštelėje parodyti viską, ką mokėjau geriausiai. Žinojau, jis seka kiekvieną mano judesį, emociją, žvilgsnį.

Kaip aš norėjau tą naktį būti geriausia, žaviausia ir kaip tai mane kaitino! Aš degiau viduje. Tikriausiai paslaptingasis „jis“ mano, kad aš su vaikinu, todėl net neprieis ir neužkalbins. Laimė, mano kompanionui prireikus į lauką (esu be žalingų įpročių), trumpam buvau palikta viena. Pažvelgiau į kampą. Ten sėdėjo jis. Jis žvelgė į mane.

Nežinojau, ką daryti, juk dar mama mokė, kad geros mergaitės „nekabina“ pirmos. Vis tik tą vakarą, suskambus skambiam ritmui, pradėjau šokti ir valdingai, bet pernelyg nedemonstratyviai parodžiau pirštu į jį. Jis pakilo prie manęs. Mes šokome. Ir tik tada pamačiau, kaip jis atrodo iš tiesų. Širdis džiūgavo ir šėlo.

Neapsirikau, jis galėjo prilygti mano svajonių vyrui – labai vyriškas, tamsus, garbanotų plaukų, ne saldainiukas, bet išauklėtas ir su paslaptimi. Mes kalbėjome nedrąsiai ir aš norėjau žaisti, improvizuoti tiek žodžiu, tiek šokiu. Koketė. Jaučiausi ir mėgavausi atrasta sava drąsa. Gal alkoholis darė savo, o gal jausmai, bet aš mėgavausi tuo glaudžiu, bet ribų neperžengiančiu šokiu.

Tą vakarą mano moteriškumas buvo atrastas iš naujo. Ne, jis triumfavo – aš buvau labai laiminga. Ir tebesu, kai apie tai galvoju.

Palydėjęs mane namo, jis taip ir neišdrįso manęs pabučiuoti, bet buvau tikra, kad mes dar susitiksime. Jau rytojaus rytą jis man parašė. Pradėjome bendrauti. Jam buvo 27-eri, jis buvo išsilavinęs intelektualus, santūrus ir mokėjo mane įtraukti į savo gyvenimą.

Jis žavėjo mane savo pagarba (nė karto nebuvo pasakęs blogo žodžio, įžeidęs), jaučiausi vertinama, mačiau, kad jis manimi didžiuojasi prie draugų. Man viskas buvo nauja, gilu ir, nors aš labai stengdavausi išlikti ori ir neparodyti to begalinio susižavėjimo juo, nežinau, ar man tikrai tai pavykdavo.

Andželikos istorija „Vieną kartą Paryžiuje... Supratau, kas yra tikroji meilė“

Jis man taip ir nepasakė „myliu“. Niekada. Aš taip jam ir nepadovanojau savęs, nors norėjau, kad jis būtų man pirmas vyras, bet dar labiau – kad būčiau jo mergina, nes net dėl šio statuso dvejojau. Aš pažinojau jo draugus, jo akys ir gerumas jo jausmus išduodavo, bet dar geriau žinojau, kad jis ieško žmonos, o aš jam buvau per jauna. Politologui, kuris buvo be galo vyriškas.

Vienintelė tiesa, dėl kurios neabejojau, buvo ta, kad jis manęs geidė, be proto, visai kaip aš jo, tačiau, ar galėjo mano esatį pamilti, jei su juo aš nebuvau „ta tikroji aš“... Dėl jo nedemonstruojamo, bet man jaučiamo neapsisprendimo po pusės metų aš padėjau tašką šioje istorijoje. Susipykome. Man labai skaudėjo. Dar metus kiekvieną dieną tikėjausi iš jo sulaukti bent vienos žinutės. Svajodavau netyčia jį sutikti. Deja, laikas bėgo, o jis tylėjo. Nebyli buvau ir aš. Liko tik gausybė neišsakytų žodžių, neišreikštų jausmų ir neatsakytų klausimų.

Žinau, kad mes buvome per daug skirtingi: jis ramus, o aš ugninė, jis racionalus, o aš jausminga, jis konservatorius, o aš liberalė, bet ta priešybė traukė, ir nereikia stengtis to paaiškinti.

Aš pasirinkau išdidžiosios poziciją, žinojau, kad jis ne mažiau principingas nei aš, bet nesurizikavau, neišlaukiau jo apsisprendimo, nes bijojau nusivilti. Ir vis dėlto likau dėkinga likimui už suteiktą galimybę jį sutikti ir taip save pažinti. Jis buvo vertybių žmogus, retas šių laikų egzempliorius. Jis pakėlė mano vertę ir kartelę kandidatams į mano širdį, tapdamas pavyzdiniu atspirties tašku mano tolimesniems pasirinkimams.

Susipykome. Man labai skaudėjo. Dar metus kiekvieną dieną tikėjausi iš jo sulaukti bent vienos žinutės. Svajodavau netyčia jį sutikti. Deja, laikas bėgo, o jis tylėjo. Nebyli buvau ir aš. Liko tik gausybė neišsakytų žodžių, neišreikštų jausmų ir neatsakytų klausimų.

Šiandien jau metai, kaip degu jausmu kitam „paryžiečiui“. Taip pat labai vyriškam, vyresniam ir gal net per daug mano skonio. Ir dabar jaučiuosi ne tik vertinama, bet ir labai mylima. Myliu ir aš. Gal net per stipriai. Jis nebijo rizikuoti ir būti savimi, galiu pasakyti, kad ir aš nebijau, nes manasis „aš“ irgi turi teisę egzistuoti.

Mes kuriame bendrą ateitį kartu, kurioje yra ir Paryžiaus stotelė, bet jau ne perkeltine prasme. Tiesa ir ta, kad mes abu esame tie, kuriems nesusiklostė, todėl esame nežmoniškai vienas kitam reikalingi, pamažu vienas kitam skiriama šiluma, užtraukianti praeities žaizdas.

Vis dėlto sentimentaliais momentais ar nemigos naktimis aš ilgiuosi... Vis dar sugrįžtu į tą tyriausios, pirmosios meilės istoriją ir rašau vis kitą ir kitą scenarijaus baigtį. Kaip būtų, jeigu būtų... Nors tai visada ir pasiliks tik vaizduotės rėmuose.

Norėčiau palinkėti, kad kiekviena moteris savo gyvenime išgyventų prancūzmetį ir nesvarbu, kokia būtų jūsų geografinė padėtis, kaip tai nesibaigtų. Svarbu, kad savo gyvenime patirtumėte nuoširdžius jausmus – meilę, kuri duotų peno jūsų sielai ir augintų jūsų asmenybę.

Būkite labai mylimos ir mylėkite!


Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.

„L\'Occitane“ dovanų čekis.
„L\'Occitane“ dovanų čekis.

Jei buvote šiame mieste, neabejotinai patyrėte įspūdžių, kuriuos prisiminus užlieja šiluma. O gal net šiokia tokia gėda... Arba iškart išnyra asociacijų apie nepamirštamą pažintį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą, ar karštą ir aistra alsuojantį bučinį šalia Eifelio bokšto...

Siųskite nuoširdžias, išsamias ir užburiančias savo istorijas, o mes už jas apdovanosime puikiais prizais. Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti. Savo istorijas siųskite adresu konkursai@zlg.lt.

Apie konkurso sąlygas, eigą ir trukmę skaitykite: Ji24.lt konkursas „Vieną kartą Paryžiuj...“. Laimėkite 250 Lt vertės kosmetikos čekį

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ji24