Liguistas, bet nebūtinai ligonis
Hipochondrija – psichosomatinis sutrikimas, kai fiziškai sveikiems žmonėms gilūs dvasiniai konfliktai ir įsišaknijusi baimė pasireiškia įkyrių minčių apie ligas forma. Asmuo įsitikinęs, kad sunkiai serga. Ir visai nesvarbu, kad gydytojai ir daugybė tyrimų rezultatų teigia priešingai. Šis žmogus beveik neabejoja – visi jie klysta.
Vieni hipochondrikai bijo bet kokios ligos. Jie priskiria sau visus tyčia ar netyčia medicininiuose straipsniuose perskaitytų ar pokalbio metu nugirstų ligų simptomus ir mina gydytojų kabinetų slenksčius ieškodami ligos. Kiti šventai tiki, kad serga konkrečia liga ir eina iš vieno gydytojo kabineto į kitą ieškodami savo nuogąstavimo patvirtinimų. O dar kiti atsisako eiti pas gydytojus, nes yra įsitikinę, kad jų liga – nepagydoma.
Labai dažnai hipochondriją lydi klinikinė depresija ir įvairios fobijos. Moterys nuo jos kenčia dažniau nei vyrai. Būna, kad hipochondrinės idėjos turi tam tikrą kryptingumą. Pavyzdžiui, moteris, kuri bijo likti nevaisinga, gali skųstis skausmais apatinėje pilvo srityje ar net justi nėštumo požymius.
Lakios vaizduotės vaisius
Ekspertai sako, kad beveik pusė pacientų pas juos ateina skųsdamiesi ligomis, kurioms nėra jokio pagrįstumo. Jie švaisto brangų specialistų ir savo pačių laiką, eikvoja nemažas lėšas kasdieniams sveikatos tikrinimams, įvairiems testams ir nereikalingoms chirurginėms intervencijoms. Bet tik pabandykite užsiminti, kad jų negalavimai išsigalvoti, ir tapsite pačiu didžiausiu priešu!
Tiesą sakant, bent kartą gyvenime kiekvieną mūsų aplanko hipochondrinės mintys. Pavyzdžiui, sužinojusi, kad kurį nors giminaitį ištiko širdies smūgis, keletą dienų galite jausti, jog „turite širdį“. Tiesiog pasąmoningai labiau fiksuoti širdies plakimo ritmą, ko paprastai nepastebite. Arba vienoje mėgstamo serialo serijoje gydytojas pagal vienintelį simptomą – skausmą nugaroje – jūsų mylimai herojei nustato baisią diagnozę: „Stuburo vėžys.“ Ir štai jūs atidžiai įsiklausote į savo pačios pojūčius. Tačiau jūsų šios mintys neapsėda ir po kurio laiko dingsta. O hipochondrikė žygiuoja tiesiai į gydymo įstaigą, nes vaizduotė jos mintis neša vis toliau ir baimė, kad ji serga ar tuoj tuoj susirgs, nebeapleidžia nei dieną, nei naktį.
Pas gydytoją – kaip į darbą
Yra toks posakis: „Kartok žmogui nuolat, kad jis kupranugaris, ir galiausiai jis tuo patikės.“ Panašiai ir su hipochondrija. Ligą galima įsikalbėti. Jeigu galvoje nuolat sukasi įkyri mintis apie infarktą, insultą, vėžį ar kokią kitą ligą, baimė sukausto taip stipriai, kad žmogus iš tiesų gali pradėti jausti fizinius simptomus.
Hipochondrikui gydytojų konsultacija ir įvairūs papildomi sveikatos tyrimai reikalingi kaip oras, o į gydymo įstaigą jis eina kaip į darbą. Ir vis burnodamas, kad niekšai gydytojai ignoruoja jį – tokį sunkų ligonį. Laukdami tyrimų rezultatų, šie žmonės tarsi maudosi savo „svajonėje“, pasąmoningai atlikdami sunkiai gydomo ligonio vaidmenį, ligonio, su kuriuo nevalia elgtis taip, kaip su kitais, „paprastais“, ligoniais. Liga, kurios niekas neranda, daro juos ypatingus, o juk su „tokiais“ ligoniais ir namuose, ir darbe visi privalo elgtis atitinkamai – atleisti nuo atsakomybės.
Hipochondriją medikai linkę vadinti liga be priežasties – dėl priklausomybės nuo kitų žmonių atsiradęs pernelyg didelis valdžios, privilegijų ir dėmesio poreikis. Ir dėl to jie yra sunkūs pacientai.
Įgimta ir įgyta
Manoma, kad vienų pacientų polinkis liguistai reaguoti į savo sveikatą „užprogramuotas“ genetiškai, kitų reakcija – vaikystėje patirtų išgyvenimų rezultatas. Jeigu vaikas jaučiasi vienišas ir nesaugus, užaugęs gali būti silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Kita vertus, perdėtai globojami vaikai, kurie žino, kad menkiausias negalavimas tuoj pat taps išskirtinio dėmesio ženklu, užaugę elgsis pagal tą patį vaikystėje išmoktą modelį.
Psichoterapeutų manymu, klasikinės šios „ligos“ aukos – tai žmonės, nesugebantys kontroliuoti savo gyvenimo, slopinantys tikrąsias emocijas ir pasižymintys žema saviverte. Į hipochondriją gali pastūmėti stiprus stresas ar užsitęsusi depresija. Hipochondrikus persekioja ne tiek ligos ar skausmo, kiek mirties baimė. Tam tikra prasme, psichologinio nebrandumo ženklas, kurį padedant specialistui galima sėkmingai ugdyti.
5 žingsniai savigalbos link
1. Priimkite, kas nepriimtina. Privalote priimti faktą, kad neturite fizinių sveikatos problemų. Nėra geresnio būdo kilusioms abejonėms išsklaidyti kaip gydytojo patvirtinimas. Klausykite, ką jis sako, tikėkite jo žodžiais ir tyrimų rezultatais. Šis žingsnis yra sunkiausias, bet kai suvoksite, kad tai jūsų mintys veikia kūną ir iš tiesų nėra jokios grėsmės sveikatai – baimė silps ir galėsite eiti prie kito žingsnio.
2. Keiskite požiūrį. Suvokusi ir priėmusi faktą, kad jūsų kūną valdo ne kas kitas, o galva, pradėkite keisti požiūrį į esminius savo gyvenimo sunkumus ir problemas. Jei neseniai netekote brangaus žmogaus, neslopinkite savo emocijų, išsiverkite, nedrauskite sau liūdėti, toks laikotarpis privalomas, kad galėtumėte eiti toliau. Jeigu darbe patiriate sunkumų su vadovu, pradėkite dairytis naujo darbo. Išlikite optimiste ir bandykite įžvelgti šviesą net tamsiausio tunelio gale.
3. Atnaujinkite drabužinę. Taip, drabužinę, perskaitėte teisingai. Eikite apsipirkti. Pakeiskite stilių. Tai darydama didinsite savivertę, imsite labiau pasitikėti savimi. Tiesiog tapkite nauju žmogumi. Įsigykite naujų kvepalų, ryškią suknelę ar madingus batelius. Tai ne jūsų stilius? Būtent! Dabar jums to ir reikia!
4. Didinkite fizinį aktyvumą. Daugiau sportuodama, vaikščiodama ar kitaip aktyviai leisdama laiką, natūraliai mažinsite organizme streso hormonų. Atrasite atsipalaidavimo būdų, apie kuriuos anksčiau net nepagalvojote. Atsikratydama streso, kartu atsikratysite ir jus kamuojančios problemos pagrindinių priežasčių. Tiesiog turėsite mažiau laiko galvoti apie įvairių organų funkcionavimą.
5. Paįvairinkite savo aplinką. Dažniau išeikite iš namų. Keliaukite į filmą su draugais ar šeima. Suorganizuokite iškylą gamtoje. Pakvieskite mylimą žmogų vakarienės į restoraną. Pokyčiai ir nauji įgūdžiai sumažins nemalonias ir pavojingas mintis apie skausmą bei negalavimus ir visi iliuziniai simptomai tiesiog išgaruos.
Dar keletas patarimų
- Venkite savarankiškai diagnozuoti sau bet kokią ligą ir neieškokite daug informacijos internete ar leidiniuose apie ligos simptomus. Didelis kiekis informacijos gali padidinti nerimą.
- Jokiu būdu negydykite „savo ligos“ vaistais. Jeigu nesergate, kam jums ta chemija? Kad būtų ramiau, galite sau leisti homeopatinių žirnelių, valerijono lašų, bet ne daugiau.
- Ieškokite ne ligos, o sveikatos įrodymų. Pagalvokite, kodėl taip bijote susirgti? Ir apskritai, kodėl manote, kad sergate? Kuo dažniau „įjungsite“ protą, tuo mažiau vietos jus užvaldyti liks emocijoms.
- Užsirašykite į psichoterapiją. Yra efektyvių metodų ir technikų, padedančių atsikratyti baimių, nervinės įtampos, vadinasi, ir tokių nemalonių pasekmių kaip hipochondrija.
- Hipochondrijos atveju dažnai rekomenduojami jogos ir meditacijos užsiėmimai. Jie padeda atsipalaiduoti, stiprina psichologinę pusiausvyrą ir tokiu būdu ugdo psichologinę brandą.
Ar esate hipochondriška asmenybė?
Jeigu į keturis ar daugiau teiginių atsakysite teigiamai, verta susimąstyti.
1. Skrupulingai plaunate rankas vos tik paliečiate ką nors, kas, jūsų manymu, gali turėti įvairių bakterijų ir mikrobų (net jei tuos daiktus liečiate tik jūs).
2. Nepraleidžiate progos paskaityti apie ligas internete ar spaudoje. O gal turite medicininių knygų ar lankotės specializuotuose portaluose, kur kasdien skaitote apie simptomus.
3. Sunerimstate dėl nestipraus odos niežėjimo ar paraudimo ir nusprendžiate, kad jums – odos vėžys.
4. Per neilgą laiką lankėtės pas keletą gydytojų (nes jie nepatvirtino jūsų nuogąstavimų) ir tam išeikvojote daug laiko bei pinigų.
5. Jaučiatės bejėgė, nes niekas nesupranta, kodėl esate susirūpinusi savo sveikata.
6. Ieškodama ligos egzistavimo įrodymų ir rūpindamasi simptomais, ignoruojate kitas savo gyvenimo sritis.
7. Nors nestudijuojate medicinos, puikiai išmanote apie tokias retas ligas, apie kurias kiti nėra net girdėję.
8. Esate atlikusi daugybę diagnostinių tyrimų, kurių rezultatai neparodė net menkiausios ligos egzistavimo tikimybės. Bet jums nuo to nepasidarė ramiau, atvirkščiai, manote, kad reikėtų dar keletą jų atlikti.
Tekstas psichologės Rasos Aukštinaitytės
