Turbūt žmonėms kyla klausimas: kas gi suvalgo tą galybę kepinių, kurie būna jau nufotografuoti knygai?
Per 2 ar 3 dienas, kai ruošdavau patiekalus knygai, jų susikaupdavo tikrai nemažai: pyragai, tortai, sausainiai... Šiek tiek jų, aišku, pasilikdavau namie, o kitus nešdavau visiems iš eilės: vyro Tomo bendradarbiams, savo draugams ir draugėms, kurie man labai padėjo, kaimynėms, dukros Izabelės klasės draugams, į vaikų savaitgalio mokyklą ar į bažnyčią.
Turbūt šeimai nekepate saldėsių kas antrą vakarą?
Bet kartą per savaitę tai tikrai. Gal tik šiais metais, kai rašiau knygą, kepiau daugiau. Gardūs kepiniai yra daugiau nei maistas skrandžiui. Tai tarsi dovana savo artimiesiems. Šiais laikais, kai visko gali nusipirkti, brangiausias dalykas yra tavo laikas. O pačios pagaminti žagarėliai visada bus geriau už patį geriausią ir brangiausią pirktą tortą.
Ar esate iš tų taupiųjų, kurios labai apgalvotai leidžia pinigus? Gal sesers finansų specialistės patarimai praverčia?
Sesuo mane visą laiką moko, primena, kad neišlaidaučiau ir nesusižavėčiau spontaniškais pirkiniais. Manau, kad taupymui reikia laiko ir dėmesio – to neišmoksi per vieną dieną. Tai turi tapti įpročiu – kaip teisingai panaudoti savo pajamas. Bet kai nuolatos skubi, kai negali daug laiko skirti tam tikros prekės paieškoms, lyginti, kur pigiau, kartais, aišku, pinigus išleidi ir ne visai protingai. Aš, kaip dauguma moterų, esu taupesnė namų ūkyje, stengdamasi neišmesti, pavyzdžiui, padžiūvusios duonos.
Buitinė situacija: vaikai nesuvalgo visos košės. Išmetate, suvalgote pati, sušeriate šuniui?
Stengiuosi nelaikyti savęs šiukšlių dėže ir nesusiversti sau visko, kas ko nesuvalgė – tai visai neteisingas taupymas. Šuneliui duodame tai, kas jam galima. Kai augau Kėdainiuose, turėjome komposto krūvą, į kurią dėdavome visas maisto atliekas. Londone turime specialią šiukšlių dėžę maisto atliekoms.
Ko prisiperkama per daug ir ko visada lieka?
Spintelėse visada per daug turiu kruopų, džiovintų vaisių, riešutų: kažkodėl vis atrodo, kad jų negana. Šito gėrio visuomet rastumėte!
 |
| Viganto Ovadnevo nuotr./Beata Nicholson |
Kaip perkate maistą? Vieni apsiperka savaitei, kiti užsuka į parduotuvę kasdien.
Kiekvieną dieną tikrai nelekiame į parduotuves – tai savo laiko gaišinimas. Kartą per savaitę nusiperkame dėžę daržovių ir vaisių, ją atveža pagal užsakymą, ir šiaip daugiausia perkame internetu – prekės atgabenamos į namus. Aišku, retkarčiais užsukame į turgų ar pas mėsininką. Kartais mėgstu nuvažiuoti į parduotuvę tiesiog pasidairyti, bet dažniausiai tai baigiasi tuo, kad parsinešu namo tokių dalykų, kurių nei reikia, nei ką...
Koks Beatos šaldytuvas? Prigrūstas visko tiek, kad atidarius dureles stiklainiai glėbin krenta?
Na, jis nėra pats tvarkingiausias... Man patinka, kai jame yra visko ir nereikia sukti galvos, kad pradėjus gaminti, kažko pritrūks. Daug visokių atidarytų ir niekaip neužbaigiamų stiklainiukų su padažais, alyvuogėmis, pomidoriukais ir t.t. Tad balsuoju už ne iki galo prigrūstą šaldytuvą!
Kiekviena vaikų turinti moteris turi suktis labai greitai. Jūsų tempas vis greitėja?
O taip! Neturiu prabangos lėtai dirbti tik po vieną darbelį – jei sukuosi virtuvėje, tai ir tvarkausi, ir gaminu valgį, ir klausausi radijo laidų ar audioknygų, jei lyginu, tai kartu žiūriu televizorių. Ir tai vienintelis laikas, kai jo turiu televizijai. Kartais vis atidėliojamų lyginti skalbinių krūva išauga iki neregėto aukščio, ypač tai nutikdavo neseniai, kai dirbau LRT reportere olimpiadoje. Šiaip turiu ateinančią merginą pagalbininkę, kuri kartais mane nuo to lyginimo išvaduoja, bet galiu nuoširdžiai prisipažinti – nėra nė vieno namų ūkio darbo, kuris man nepatiktų. Kad tik laiko būtų!
Tobula moteris.Toks teiginys tikrai paglostys Lietuvos vyrų širdis. Situacija: vienas vaikas norėtų to, kitas – kito, vyras – trečio. Ką gaminsite?
Tikrai ne tris patiekalus. Vieną! Juk reikia gerbti kito darbą. Labai retai ruošiu du patiekalus – mums su vyru ir vaikams, nes vaikai valgo ir mėgsta viską, ką ir mudu. O jei nelabai mėgsta – taikosi. Jie turi žinoti, kad mama ne tarnaitė. Ir jau gerai žino, nes kai Izabelės kartą paprašiau kažką pakelti nuo grindų, ji mano intonacija atsakė: „ Aš gi ne tarnaitė“...
Kam negaila pinigų?
Kaip ir visoms mamoms – vaikams. O šiaip – knygoms, kokybiškiems daiktams. Ir tiems, kurių labai labai nori...
Tekstas Dovilės Štuikienės
