Dar aną dešimtmetį (gerokai per anksti) tekstuose A.Andriuškevičius mėgdavo repetuoti savo mirtį: tai lyg davatka matuojasi alyvų violetą prie gulsčio veido tarp grabo pagalvėlių, tai pavadina poezijos rinkinį „(prieš)paskutiniai eilėraščiai“, tai bando įsivaizduoti, kokie bus tosios mirties riešai. Matyt, susipratęs, kad mirtis nemėgsta būti nuspėjama, metė tą aktyvų mirimą ir paskutinę savo knygą pavadino tiesiog „Vėlyvieji tekstai“.
Apie jį, kaip dailėtyrininką, nusižiūrėjus braižą, kalbėsiu punktais:
1) Sunkiai rastumėte dailės kritiką (-ę), kuris nėra citavęs Andriušio. Tai vyksta iki šiol ir per dažnai. Taip yra todėl, kad jis kalbėjo apie svarbius dalykus drąsiai ir todėl, kad jo velniškai geras stilius. Kas nenorėtų razinos ant savo monotoniško pyrago?
2) Jei yra apžvalgininkai, tai Andriušis yra įžvalgininkas, nes visuomet ieško įžvalgos – pastebėjimo, kuris atidengia kitą dugną ar atsuka visai kitą skruostą, ausį, šlaunį.
3) Kaip asmuo, dėstytojas ir rašantysis – itin intertekstualus. Jame gyvena daug tekstų, kuriuos jis geba išganingai kryžminti. Ir ne dėl puikavimosi (nors narcizų dvelksmo nė pats nesigintų), o dėl minties briaunos aštrumo.
4) Jam visuomet buvo svarbus teksto malonumas (gal net kalbos ritmikos erotika), skaitančiojo (-osios) suviliojimas. Tekstai dėl to neapkrauti, atvirkščiai – išbraukyti dėl erdvės ir pauzių.
5) Jį galima kaltinti nebent galimu formalizmu, nes vardan žodžių ar minties sąskambio gali aukoti tiesą, o to, kas gavosi, niekaip nepavadintum melu, greičiau jau – menu.
6) A.Andriuškevičius – menotyros Gagarinas, bet ne dėl pirmumo, o įtakos – visą kartą (taip pat ir mane) jis privertė svajoti tapti menotyrininkais, menininkais ar bent akylais žiūrovais
